Atsisveikinome kunigą Bernardą Augaitį

Už nuoširdumą ir gerumą kunigą Bernardą pamilo ne tik lietuviai, bet ir lenkų tautybės Seinų parapijiečiai. Niekas nesitikėjo, kad Seinų klebonas ir Elko vyskupas neigiamai įvertins kunigo tarnystės Seinuose metus, prikiš jam „negebėjimą integruoti lietuvių į Seinų parapijos gyvenimą“ bei pareikš, kad Seinų parapijoje jam vietos nebėra. Tokia Seinų klebono ir vyskupo Mazur laikysena papiktino visus.

Parapijiečiai tiek Seinuose, tiek Žagarių bažnytėlėje, tiek „Žiburio“ mokykloje su kunigu atsisveikino labai šiltai. Tikrai vieni kitų ilgėsis. Matėsi, kad kunigas Bernardas, „Žiburio“ tikybos mokytojas, mokiniams buvo tapęs autentišku autoritetu, kad išlydėjo jį su tikru liūdesiu širdyje. Žadėjo auginti savyje kunigo pasėtą sėklą.

Žagarių bažnytėlėje susirinkę tikintieji savo kunigui dėkojo tokiais žodžiais:

Brangus, gerbiamas ir mylimas kunige Bernardai, Sunku žodžiais išsakyti, kaip esame dėkingi Jums už šiuos trejus gražius tarnystės metus mūsų bažnytėlėje.

Kai po ilgų netikrumo metų atvykote į Seinų parapiją, pajutome, kad Dievas mus laimina siųsdamas tokį nuostabų savo tarną į šį sudėtingo likimo kraštą. Esame dėkingi ir Dievui, ir žmonėms, kurie prisidėjo prie to, kad čia atvykote, kad leido Jus pažinti kaip tikrą kunigą.

Dėkojame, mielas Kunige Bernardai, už Jūsų maldas, tariamas ne tik lūpomis, bet visa širdimi, už gražius Jūsų pamokslus, kuriais mus vedėte pas Dievą ir dalijotės sava patirtimi, už Jūsų pastangas gražiai papuošti mūsų šventyklą, kiekvienam ją priartinti, o visų pirma už tai, kas esate toks savas, artimas, jautrus kiekvieno negandai, mokantis varge paguosti ir pasidžiaugti kiekvieno džiaugsmais. Dėkojame už Jūsų begalinę kantrybę, kuklumą, mokėjimą, Evangelijos žodžiais tariant, nusilenkti mažutėliams. Nors šios dieviškosios dorybės nelabai tinka šiuolaikiniam agresyviam pasauliui, Jūs jų laikėtės, ir dėl to turbūt reikėjo dažnai kentėti. Galbūt dalinai ir dėl to mes dabar turime su Jumis atsisveikinti.

 

Dėkojame, brangus Kunige, kad padėjote ir mokėte išsaugoti tautines vertybes, kad išdrįsote jas ginti, nepaisant to, kokios gali būti pasekmės. Džiaugiamės, kad mūsų tauta turi tokių kunigų kaip Jūs ir tuo didžiuojamės. Įsirašėte kiekvieno mūsų širdy gražiausiomis raidėmis. Šią liūdną atsisveikinimo valandą sunku rasti bažnytėlės lankytojams ir visiems Seinų parapijos lietuviams paguodos žodžius. Belieka tikėti, kad likimas nebus mums toks rūstus ir leis dar Jums pas mus sugrįžti, nepaisant griežtų dekretų.

O jeigu pasirodys, kad visa negrąžinama, linkime, brangus Kunige Bernardai, kad kur benueitumėte, lydėtų Jus sėkmė, laimė, džiaugsmas, kad nepritrūktų jėgų, sveikatos, kantrybės, žmonių gerumo, kad nuolat Jus lydėtų Dievo malonė.

Kun. Bernardas Augaitis: vertinkime tai, kas iš tikrųjų yra brangu, o ne kas laikina

Apie išvykimą iš Seinų, tarnystę bei pažintį su Seinija kalbuosi su kunigu Bernardu Augaičiu.

Irena Gasperavičiūtė: Ar išvažiuojate savo valia, ar Elko vyskupo paliepimu? Visuomenėje sklando visokių nuomonių. Kaip yra iš tikrųjų?

Kun. Bernardas Augaitis: Kiekvienam iš mūsų labai svarbu, kad tai, ką darom, turėtų aiškią kryptį, vertę, atitiktų laiką, skirtą vietą. Nuo pat pradžių, o ypač paskutinėmis dienomis stengiausi, kad mano veiksmai, žodžiai būtų derinami su aplinkiniais, Vyresnybe. Liepos 25 d. teko susitikti, netrumpai pabendrauti su savo vyskupu kard. A. J. Bačkiu. Pokalbio metu, svarstant įvairias lietuvių sielovados Seinuose puses, buvo aptarta mano atleidimo iš pareigų galimybė. Šis klausimas daugiasluoksnis, susijęs su aitria Lenkijos lietuvių bendruomenės situacija Seinuose. Padėtimi, kurios aš pats nesukūriau. Mūsų su Elko vyskupu nuomonės dialogo metu išsiskyrė. Akcentuojama buvo priešingai.

Gal tai normalu, kad išvažiuoju su dideliu skausmu širdy ir nebyliu šauksmu sieloj. Nežinau, kas giliausiai užgavo mano vidaus stygas. Atsakyti vienareikšmiai irgi būtų labai sunku. Sakoma, labiausiai žmogų paliečia kančia. Tikiu Seinų ateitimi – NAUJA istorija, kurios mažoje dalyje teko džiaugsmo, garbės dalyvauti ir man.

Praleidote trejus metus Seinuose. Ar šis kraštas tapo Jūsų namais? Prisimenu, kai kalbėjomės Jums ką tik atvykus, sakėte, kad, ko gero, Jūsų atvykimas į Seinus, tai ne paprastas atsitiktinumas, o lemtis, tiksliau sakant, Dievo valia. Ar po trejų metų ir toliau taip manote?

100%! Tuo netrukau įsitikinti po pirmų dienų. Bėgant savaitėms, mėnesiams įsitikinimas gilėjo, ypač susitinkant vaikus, senolius, lietuvių inteligentiją – „Lietuvių namų“, „Žiburio“ mokyklos administraciją, įvairius svečius minėjimų, švenčių metu. Juokais pasakyčiau – Seinai „pavojingi“ man nuo pradžių, kadangi jie tapo mano „forma“. Begaliniai sentimentai tiems, su kuriais bendrauta artimiau. Sunku būtų visus išvardinti. Taip pat tiems, kurie gal nenujaučia, kuriuos branginu širdy. Tai tie, kuriems likau skolingas laiko, kitokios paramos. Žinau, nebuvau idealus nei kunigas, nei tikybos mokytojas. Norėjau visus pažinti taip, kaip Dievas juos pažįsta. Uždavinys, trunkąs visą gyvenimą, kur šaknis beįleistum – šeimoj, mokykloj, Bažnyčioj…

Nesigailite, kad atvykot čia?

Nesigailiu, nors neįsivaizdavau, kas laukia. Gal šiek tiek iš pradžių būčiau pabijojęs. Nebuvo daug laiko. Jei dabar turėčiau pasirinkti naujai – padaryčiau tą patį.

Kokį gražiausią prisiminimą išsivešite iš šio krašto?

Gražiausią – žmonių atsaką Meile į Meilę.

Kas buvo sunkiausia?

Sunkiausia visad pripažinti savo ribotumą. Kai tai padarai – situacija keičias kardinaliai: kur konfliktas, nesusipratimas, problema, man geriausias vaistas – viešumas, įvardijimas. Aišku, su protu, neužgaunant, neteisiant. Tai svarbiausia.

Gyvendamas Lietuvoje nesusidūrėte su nutautėjimo klausimais? Kaip šis procesas atrodo Seinų krašte? Ar dažnai tekdavo su juo susidurti?

Nutautėjimo žaizda yra giliausia todėl, kad ją palietus rizikuoji būti išjuoktas, paverstas nacionalistu ar kitokiu „-istu“. Lietuvoje žmonės nesuvokia šios ydos ir vengia, bijo arba elgias kaip indeferentai. Apskritai esant žmogiškojo orumo, vertės krizei, neatsitiktinai visuomenėj gaji nepagarba tėvams, savam kraštui, kalbai. Žmonės neretai teisinasi neturintys vilties. Vis tiek niekas nesikeičia. Kam dar aukotis, kovoti už Tiesą?

Seinų laikotarpis mano gyvenime mane kažkiek „supurtė“, pastatė ant kojų ir įkvėpė vilties, kad ne viskas esti taip, kaip galvoja dauguma.

Berznyko kapinės mums, lietuviams, skaudus dalykas. Kaip manote, ar tie reiškiniai, kurie ten vyksta, suderinami su katalikų tikėjimu?

Berznyko „fenomenas“ rodo, kaip greit išorinis religingumas gali virsti drastišku agresijos ir melo įrankiu. Istorija liudija, jog nekaltųjų aimana ir ašaros anksčiau ar vėliau prisišaukia Dangaus keršto.

Kas turėtų įvykti, kad lietuviai Seinų krašte jaustųsi pilnaverčiai šio krašto gyventojai?

Jokiu būdu „nesiintegruoti“. Neatsižadėti savo tėvų, senolių tikėjimo ir drąsos išstovėti iki galo. Atgimstame savo vaikuose – darbuose, į kuriuos „investuojama“ kiekvieno pagal jam patikėtus talentus. Laikas gydo žaizdas, o geri, brandūs darbai, sprendimai daro stebuklus.

Dirbote ir „Žiburio“ mokykloje. Kaip vertinate šios mokyklos vaidmenį Seinų visuomenei?

Ši mokykla yra viešas instrumentas – „lakmuso popierėlis“ pasitikrinti vertybėms, įsitikinimams. Tai iššūkis. Suprantama, branda ateina su laiku. Tai garstyčios grūdelis, kuris, man atrodo, jei nebus gailima jėgų, entuziazmo, sveikatos, atneš gausią pjūtį. Belieka palinkėti, kad lietuviai su didesniu tarpusavio pasitikėjimu suremtų pečius. Iš visos širdies linkiu mūsų tėvams, kad liktų ištikimi sau ir savo vaikams. Kad vertintų, kas iš tikrųjų yra brangu, o ne tai, kas laikina.

Ačiū Jums už pokalbį ir ypač ačiū už trejus metus, atiduotus Seinams.

Irena GASPERAVIČIŪTĖ, „Aušra“, 2012/19