Išgirdęs, kad Jonas suimtas, Jėzus pasitraukė į Galilėją. Jis paliko Nazaretą ir apsistojo Kafarnaume, prie ežero, kur susieina Zebulono ir Naftalio sritys. Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai:
„Zebulono žeme ir Naftalio žeme! Paežerės juosta, žeme už Jordano, pagonių Galilėja! Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė“.
Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti: „Atsiverskite, nes dangaus karalystė čia pat!“
Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų,– metančius tinklą į ežerą; buvo mat žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Juodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.
Paėjėjęs toliau, Jėzus pamatė kitus du brolius – Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną. Juodu su savo tėvu Zebediejumi valtyje taisė tinklus. Jis ir tuos pašaukė. Jie, tučtuojau palikę valtį ir tėvą, nuėjo su juo.
Jėzus vaikščiojo po visą Galilėją, mokydamas sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas žmonėse visokias ligas bei negales.
Kiti skaitiniai: Iz 8, 23-9, 3; 1 Kor 1, 10-13. 17
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Algirdas Toliatas
Šiandienos Evangelijoje aprašyti net du apaštalų pašaukimai. Viskas atrodo labai paprastai, gal net naiviai. Jėzus praeidamas pasišaukia keliauti kartu, o visi keturi vyrai, rodos, to ir telaukę, viską meta ir seka iš paskos. Meta savo pragyvenimo šaltinį, gyvenimo būdą, viską, ką ligi šiol turėjo.
Jie pasielgė arba kaip tie, kurie yra visiški silpnavaliai, neturintys savo nuomonės nei gyvenimo principų, kuriems užtenka švilptelėti, ir jie palieka viską, kam buvo įsipareigoję. Tokių žmonių, žinoma, pasitaiko, bet panašu, jog apaštalai viską metė dėl kitos priežasties, kad jie tai padarė labai sąmoningai. Žinoma, jie turėjo žvejo gyvenimą su visa jo kasdienybe, bet panašu, jog nebuvo tuo apsiriboję. Tai buvo žmonės, aktyviai laukiantys Mesijo atėjimo. Žmonės, kurie gyveno viltimi. Tie, kurie dirba, gyvena savo gyvenimą, bet kartu budi ir atidžiai stebi. Panašu, jog jie girdėjo Jono Krikštytojo liudijimą apie Jėzų ir nešiojo tai savo širdyse. Dėl to jie buvo pasiruošę pamatyti Jėzaus žvilgsnį, išgirsti šaukimą bei priimti šį iššūkį. Jeigu mums reiktų atsisakyti kažko, kas suteikia kasdieninę duoną ar kokį saugumą, dėl sekimo Jėzumi, turbūt nebūtų lengva. Ir žvejams nebuvo lengva. Bet jie buvo vilties ir laukimo žmonės. Tiktai viltis suteikė apaštalams jėgų viską mesti dėl Jėzaus. Jie Jo nepažinojo, bet atidžiai stebėjo ženklus ir atpažino galimą Mesiją. Kaip tas perlų pirklys, viską pardavęs, kad įsigytų tą perlą, kurio ieškojo.
Ne veltui sakoma, jog tavo lobis yra ten, kur yra tavo širdis. Mes taip dažnai išbarstome savo lobį, tuo nusilpnindami save. Mums reikia visko, ką matome aplink save ir ką turi kiti žmonės. Tada lekiam per gyvenimą it per Maksimos parduotuvę, šluodami viską, kas pakeliui, kad spėtume parsinešti namo, kol dar neišėjo iš mados. Ir bijome gyventi kitaip, kad nebūtume priskirti prie nevykėlių. Ir visas tas gyvenimo ritmas taip sukausto, jog apie tai, kad būtų galima palikti savo tinklus (nors tai labiau panašu į grotas) ir sekti Tuo, kuris turi amžinąjį gyvenimą, nebėra nei jėgų, nei noro. Geriausiu atveju tylus Evangelijos skaitymas, stebint apaštalus metant tinklus, visomis to žodžio prasmėmis.
Bet Evangelija yra parašyta mums. Jėzus atėjo tam, kad mūsų žvilgsniai susidurtų su Jo žvilgsniu ir kad neleistų mums likti abejingiems. „Aš atėjau į žemę atnešti ugnies, ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų“.
Leiskimės uždegami Dievo Žodžiu ir Jo asmeniu.
Bernardinai.lt