Kaip Jums Velykos praėjo? Kiek kiaušinių ir margučių suvalgėt? Smagiai pasišlakstėt vandeniu? Beje, ar papasninkavot? Nes kaip žadėjau praeitame tekste, taip ir padariau. Išpasninkavau visas tris dienas. Jų metu į mano tekstų lentyną pateko labai įdomus prašymas. Žinau, ką jūs dabar galvojat – nuo kada bet koks prašymas gali būti įdomus? Ogi gali. Jis ne tik patraukė mano dėmesį savo turiniu, bet ir paslaptingumu. Nepavyko man išsiaiškinti jo autentiškumo. Jo turėtojo šeimininko susirasti taip pat nepavyko. Taigi, kol dar švenčiame pavasario šventę, pasilinksminkime skaitydami Marceliukės iš Lazdijų prašymą.
Marceliukė Kuckulytė
Barcių km. 2007.04.01
Lazdzijų raj. Barciai
Prašymas
Gerb. Ponei Putrimienei
Darbo nesbaidau, ba no pat mazgės ganau žūsukus. Galėsiu papilniavoc ir Jūs baibokų.
Priedas:
Curriculum vitae
M. Kuckulytė.
Curriculum Vitae
Gimeu 1926 m. vasario 30 dienų, Barcių kaimi, Padusin, palei Kvainausko būklas.
Gimiau labai drabna, iš prigimcies buvau geltonkasi, augau irgi sunkiai, Anelka sakė, kad trūko vitaminų. Kap buvau kokių 5 m. merkšė, du rozus kluoni nudribau nuo prunto ir vienu roz nuo šėpukės. Baisei sustrenkeu strėnas. Tadu tėvas tarabanino Simnan pas liekorių, ale kad buvo gatavas, tai pametė iš drobynų. Sustrenkiau galvų, nuslaužiau abidzvi kojas ir vienų rankų, ale katrų – neacimenu, ba pas mani, anot motkelės, abidzvi kairės (Ale tep man ir pastaikyk!).
Kap pradėjau eic pirman skyriun, daraktorka su petelniu sumušė maumonukų. Šep tep per sepcynis metus pabaigeu tris skyrius ir išėjau piemenauc. Iš pradzių, taj su Pavasario Kaziu telyčes ganėm. Paskum instojau in partijų ir mani pastatė fermos vedėju. Dzvidešim sepcynis metus auginau meitelius. Paskum valdžia išdraskė kolkozus i va likau be darbo. Tep sakanc „Kap stoviu, tep brangi“. Mūs pirminykas Šimas Barauckas susrinko visų mantų ir išvaževo ty kur prie lenkų rubežeus. Aš jo tep žėlavojau, kad net ty kokia kvaraba makaulėn insimete. Paskum mani labai ilgai gyde. Švėkšnon, ale aš jų kolerų padegiau ir parlėkiau atgal in Barcius. Ty savam kaimi aš buvau pati gramatniausia. Per tas telyčes likau senu mergu. Nor ir vienų labai nešpėtnų bernų turėjau, ale kap tas traila pasbalnojo mano tėvulio kumelį, tai daugeu ir nemateu aš jo. Kap turiu dzyko čėso, tai mezgu škarpietkas ir sėdžiu palei bažnytukį.
Šneku lenkiškai, ba buvau prie Varėnos, Mikyciuose. Anų pavasarį žūsukai buvo pabėgį, tai ledvu susgaudeu. Po to baisei skaudzėj strėnos o ir čeverykai visai suplyšo.
Apie aritmetikų tai nieko nenusmanau. Iki dešim dar moku suskaiciuoc, o daugiau tai ledvu ne vos iki penkiolikos. Geografijų tai gerai žinau, visus aplinkinius kaimus apėjus. Cik Šventežerin vienų rozų pasklydau, o Teizuosna cik napadavai. Kamputerio akysna nematius, ale užtat gerai grajnu skripkeli ir ant cimbolų. Esu dūšios žmogus, niekadu akmenio užancin nesnešioju. Ruginio neverdu ir negeriu. Kap pabrango „Prima“, nuo to čėso tabokos nerušinu. Vaikelius labai myliu. Jie man nesvieciškai gražūs. Gi su jais tai visai smagu, cik jiem atvežk padvadų pieskutių, nupirk viedrukų, lopetukių ir tegu bovijasi baibokas, o aš in tų čėsų galėsiu dernų su matiku padraskyc rasodniki.
Su pagarbu Marceliukė Kuckulytė.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl