Progresinių pajamų mokesčio tarifų niekaip neįveda nei daugybę metų apie juos kalbantys nominalieji „socialdemokratai“, nei „krikščionys demokratai“. Diskusijoms kartkartėm pasiekus Seimą, visada nugali argumentas, kad padidinus mokesčius daugiau uždirbantiesiems biudžetą papildytų ne tokia jau ir įspūdinga suma. Galima sutikti. Bet didesnės biudžeto įplaukos yra toli gražu ne vienintelis motyvas, dėl kurio progresinius mokesčius yra įvedusios visos, išskyrus Danijai priklausančią Grenlandiją, Vakarų šalys. Progresiniai pajamų mokesčio tarifai Vakaruose nustatyti todėl, kad jais išreiškiamas pats jų politinis pamatas – pilietinis solidarumas. Todėl tie, kuriems labiau pasisekė, prie valstybės, o kartu ir savo tautiečių gerovės daugiau prisideda. Tačiau Lietuvoje solidarumas – užmirštas dalykas.
O juk jis gali būti labai svarbus politikos principas. Ryškus to pavyzdys – Vokietija. Nuo 1995 metų šioje šalyje veikia „solidarumo paktas“. Pagal jį komunistinei Rytų Vokietijai priklausiusios federacinės žemės kasmet gauna daugiamilijardinę paramą iš vakarinių žemių. Tokia parama numatyta iki 2019 metų, tačiau kaip tik šiuo metu vyksta diskusijos, ar šio pakto galiojimo nereikėtų pratęsti ilgesniam laikui. Jau anksčiau netrūko balsų, esą magistralės rytuose ir taip geresnės nei vakaruose. Tačiau bendras principas niekam nekelia abejonių – vokiečiai, būdami viena tauta, vieni kitiems padeda. Tie, kuriems labiau pasisekė – kuriuos nuo Adolfo Hilterio tironijos „išvadavo“ ne raudonarmiečiai, o amerikiečiai ir britai – dabar padeda tiems savo tautiečiams, kuriems mažiau pasisekė.
Solidarumas savotiškai tapo ir viena kertinių Lenkijos politikos sąvokų – ir ne vien tokiu vardu pasivadinusios profesinės sąjungos, atvedusios komunistinę Lenkiją laisvės link, dėka.
Bene svarbiausias šios šalies politinės tikrovės lūžis po komunizmo žlugimo įvyko 2005-aisiais, kai po parlamento rinkimų iš esmės pasikeitė Lenkijos partijų kraštovaizdis. Nušlavusios savo konkurentes, rinkimuose didžiąją dalį balsų tada surinko dvi partijos – „Įstatymas ir teisingumas“ ir „Piliečių platforma“. Abi jos į rinkimus ėjo žadėdamos radikaliai pertvarkyti politinį Lenkijos gyvenimą, kuris buvo iki skausmo panašus į tą, kokį Lietuvoje matome ir dabar – valdžioje kas keletą metų keisdavosi ekskomunistai ir jų nomenklatūrines žaidimo taisykles daugiau ar mažiau perėmę dešinieji. Didžiausias „Įstatymo ir teisingumo“ bei „Piliečių platformos“ laimėjimas – net ne tai, kad šios partijos visiškai pakeitė dešiniojo politinio spektro vaizdą. Svarbiausia, kad joms pavyko peržengti iki tol Lenkijoje dominavusią ekskomunistinių ir eksopozicinių partijų skirtį. Tai įvyko visų pirma „Įstatymo ir teisingumo“ partijos lyderių brolių Kaczynskių dėka. Kai nepavyko susitarti dėl anksčiau žadėtos koalicijos su „Piliečių platforma“ sudarymo, jie sugebėjo įtikinti didelę piliečių dalį, kad nuo šiol svarbiausia politinė perskyra valstybėje bus tarp „solidarios Lenkijos“, kuriai pasiskelbė atstovaujantys jie, ir „liberalios Lenkijos“, kurios atstovais jie matė būtent „Piliečių platformą“. Tai suveikė. Šalyje, kurioje dar 2001 metų parlamento rinkimuose nomenklatūrinis „Kairiųjų demokratų aljansas“ surinko daugiau kaip 40 proc. balsų, ekskomunistinės jėgos jau ištisą dešimtmetį rinkimuose pasirodo prastai ir joms nepadeda net nuoširdūs atsinaujinimo bandymai. Piliečiai patikėjo, kad oresnis, teisingesnis gyvenimas galimas ne tik gręžiantis į socializmo idealus. Paprasti darbininkai ir bedarbiai atsikratė komunizmo nostalgijos. Jie patikėjo, kad tautos solidarumas ir socialinis teisingumas įmanomas ir laisvės sąlygomis.
Įvairios „Įstatymo ir teisingumo“ programos ir veiklos ypatybės – atskira tema, bet tai, kaip ši partija sugebėjo pagydyti daugybės paprastų žmonių komunizmo ilgesį ir patraukti senąją nomenklatūrą nuo valdžios, yra išties įspūdingas jos laimėjimas.
Ar įmanoma ką nors panašaus padaryti Lietuvoje? Deja, susidaro įspūdis, kad lietuviai iš tikrųjų net nesijaučia viena tauta. Mes niekiname skurdesnius, nekenčiame turtingesnių, tiesa, prieš šiuos esame išmokę lankstytis. Noras, kad ne tik aš, bet ir kiekvienas mano tautos sūnus gyventų geriau – ne vien materialiniu požiūriu, – mums gana svetimas. Kokio palaikymo sulaukia visuomenės silpniausieji? Kiek žmonių eina į gatves, jei protestuojama ne dėl jų pačių atlyginimų, o visai tautai svarbių klausimų? Deja, sovietinė okupacija atbukino žmones, sunaikino bet kokį supratimą, ką reiškia gyventi savoje valstybėje, ir sutraukė tarpžmogiškus saitus. Tik jų atkūrimas, kryptingai dirbant dėl tautinio ir pilietinio solidarumo atkūrimo, gali priversti politikus suprasti, kad valstybėje būtini rimti pokyčiai.
O kol kas jie tokių, deja, nelabai nori. Net visai nebestebina, kad, trečiadienį paskelbus tyrimo rezultatus, bylojančius, jog dėl masinės emigracijos Lietuvos gyventojų mažėja – ir toliau mažės – katastrofišku greičiu, jau kitą dieną Algirdas Butkevičius ciniškai pasakė esantis už tai, kad Lietuvoje būtų pagerintos sąlygos įdarbinti užsieniečius. Nes politikų, deja, nekankina rūpestis, kaip sudaryti palankias sąlygas čia gyventi ir kurti savo bendrapiliečiams. Esant tokiam valdžios požiūriui, sunku stebėtis, kad sprendimą palikti savo valstybę jie priima vis lengviau.
