Audrius Makauskas. Vaikai, LLRA ir lietuvių kalba

Esą na­mie len­kiš­kai ar ru­siš­kai kal­ban­tys vai­kai vė­liau mo­kyk­lo­je nie­kaip ne­ga­lė­tų pa­si­vy­ti sa­vo bend­raam­žių, ku­rie lie­tu­vių kal­bos ving­ry­bių jau nuo ma­žens mo­ko­si iš tė­vų. Tik yra vie­na bė­da: toks tei­gi­nys – vi­siš­ka ne­są­mo­nė. Au­gant dau­gia­kal­bė­je ap­lin­ko­je ir mo­kant ki­tą kal­bą kaip tik leng­viau su­vok­ti jos lo­gi­nes struk­tū­ras, ry­šius ir tai­syk­les. Apie tai parašy­ta daug moks­li­nių straips­nių, ne­sun­kiai prie­ina­mų in­ter­ne­te. Bet šį­syk skai­ty­to­jas te­gul at­lei­džia už trum­pą in­tar­pą apie as­me­ni­nę šių ei­lu­čių au­to­riaus pa­tir­tį.

Li­ki­mas taip su­dė­lio­jo, kad gi­miau ir 14 pir­mų gy­ve­ni­mo me­tų pra­lei­dau Var­šu­vo­je. Au­gau lie­tu­viš­ko­je šei­mo­je, to­dėl, sa­vai­me su­pran­ta­ma, na­mie su tė­vais kal­bė­jo­me tik lie­tu­viš­kai. Kai tru­pu­tį pa­au­gau ir ėmiau bend­rau­ti su kai­my­nų vai­kais, iš ti­krų­jų man bu­vo keis­to­ka, kad jie kal­ba vi­siš­kai ki­to­kiais žo­džiais, ir kol tuos žo­džius iš­mo­kau dė­lio­ti pats, tu­rė­jo pra­ei­ti dar šiek tiek lai­ko. Lai­mė, ta pa­čia kal­ba kal­bė­jo ir te­le­vi­zo­rius, ir ra­di­jas, to­dėl mo­ky­tis ne­bu­vo su­nku. Ar tai, kad grį­žęs na­mo pa­nir­da­vau į lie­tu­viš­ką ap­lin­ką, nors kiek su­truk­dė vi­sa­ver­tiš­kai da­ly­vau­ti len­kų kal­bos pa­mo­ko­se, kai jau at­ėjo lai­kas ei­ti į mo­kyk­lą? Vi­siš­kai ne. Len­kų kal­ba se­kė­si pui­kiai, jau nuo pir­mų kla­sių pra­dė­jau užim­ti pir­mą­sias vie­tas Var­šu­vos mas­tu (o Var­šu­va – ne­ma­žas mies­tas) ren­gia­muo­se len­kų kal­bos ra­šy­bos kon­kur­suo­se. Kon­kur­suo­se, skir­tuo­se, ži­no­ma, vi­sų pir­ma len­kams moks­lei­viams – at­ski­rų olim­pia­dų ki­ta­tau­čiams Len­ki­jo­je nie­kas ne­or­ga­ni­zuo­ja. Tie­siog taip jau bu­vo, kad tuo me­tu, kai ma­no kla­sės drau­gai len­kai su­kda­vo gal­vą, „u“ ar „ó“, „rz“ ar „ż“ rei­kia ra­šy­ti vie­na­me ar ki­ta­me žo­dy­je, man tai at­ro­dė sa­vai­me su­pran­ta­ma – mo­kant dvi kal­bas bu­vo kur kas leng­viau su­pras­ti vi­sas tai­syk­les ir jas tai­ky­ti.

Ir iki šiol esu dė­kin­gas nuo­lai­dų man ne­da­riu­siai Len­ki­jos švie­ti­mo sis­te­mai, kad da­bar ga­liu skai­ty­ti len­kiš­ką spau­dą, sek­ti to­je ša­ly­je vyks­tan­čias dis­ku­si­jas, ku­rios – nors sa­vo te­mo­mis ir prob­le­mo­mis la­bai pa­na­šios į ne­ty­lan­čias Lie­tu­vo­je – iš­ties ge­ro­kai aukš­tes­nio ly­gio.

Pa­skui dvi­kal­bys­tės pa­tir­tis pra­ver­tė ir per­si­kė­lus į Vo­kie­ti­ją. Ten vo­kie­čių kal­bos eg­za­mi­ną (ži­no­ma, to­kį pa­tį, ko­kį lai­ko vi­si be iš­im­ties Vo­kie­ti­jos abi­tu­rien­tai) ga­lė­jau iš­lai­ky­ti pa­čiu ge­riau­siu ba­lu – tie­siog iš­mok­ti dar vie­ną kal­bą bu­vo iš­ties ne­sun­ku, kaip ir stu­di­juo­ti (ita­liš­kai) Ro­mos uni­ver­si­te­te, nors prieš pra­dė­da­mas moks­lus ita­lų kal­bos be­veik ne­mo­kė­jau.

Dvi­kal­bė­je ap­lin­ko­je au­gan­tiems jau­nuo­liams ge­rai – tu­riu ome­ny­je: tikrai la­bai gerai – iš­mok­ti vals­ty­bi­nę kal­bą vi­siš­kai ne­sun­ku. Aiš­ku, jei kas nors pa­si­rū­pins, kad ne­iš­mok­tų jos, kuo la­biau at­ri­bos nuo lie­tu­vių kal­bos įta­kos, lie­tu­viš­kos kul­tū­ri­nės ir pi­lie­ti­nės ap­lin­kos, ta­da ir ne­iš­moks.

Lie­tu­vos len­kų, ru­sų, gu­dų gy­ve­ni­mas pa­ženk­lin­tas dau­ge­lio su­nku­mų. Par­ei­ga puo­se­lė­ti ir vai­kams per­duo­ti gim­tą­ją kal­bą, sa­vo tau­tos kul­tū­rą ir mei­lę jai iš ti­krų­jų kar­tais ga­li bū­ti įtam­pos šal­ti­nis, kai ten­ka ją de­rin­ti su ki­ta par­ei­ga – bū­ti lo­ja­liais sa­vo vals­ty­bės, tu­rin­čios ne vi­sa­da ta­pa­čius in­te­re­sus kaip jų et­ni­nė tė­vy­nė, pi­lie­čiais, pa­si­ry­žu­siais dirb­ti jos nau­dai, o pri­rei­kus – net gin­ti gink­lu. Tik ati­dus, dė­me­sin­gas ug­dy­mas ir daug as­me­ni­nės ref­lek­si­jos ga­li pa­dė­ti ras­ti tin­ka­mą ba­lan­są tarp šių par­ei­gų. O ir su­ra­dus jį gy­ve­ni­me ne kar­tą su­sik­los­tys pa­dė­tis, kai vis tiek teks pri­im­ti su­nkius spren­di­mus. Klau­si­mas, už ku­rios ša­lies rink­ti­nę sirg­ti per krep­ši­nio ar fut­bo­lo rung­ty­nes, – tik pats ne­reikš­min­giau­sias pa­vyz­dys, bet at­sis­pi­riant nuo jo ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, koks ne­leng­vas pa­si­rin­ki­mas lau­kia su­sik­los­čius su­dė­tin­ges­nei, kar­tais iš­ties dra­ma­tiš­kai si­tua­ci­jai.

Ki­ta ver­tus, be dau­gy­bės prob­le­mų, šių tau­ti­nių bend­ri­jų na­riai tu­ri ir vie­ną pra­na­šu­mą – jie ga­li per kal­bą ir lais­vai prieina­mą li­te­ra­tū­rą iš kar­to sem­tis iš dvie­jų tau­tų kul­tū­ros šal­ti­nių, vals­ty­bi­nę kal­bą įval­dy­ti net ge­riau nei tie, ku­rie lie­tu­vy­bę įgi­jo su mo­ti­nos pie­nu. To­dėl ap­gai­lė­ti­na, kad iš se­nos ko­mu­nis­ti­nės no­menk­la­tū­ros ir an­ti­vals­ty­bi­nių au­to­no­mi­nin­kų ki­lu­si gru­puo­tė ban­do ati­mti tą pri­vi­le­gi­ją ir lai­ky­ti sa­vo tau­tie­čius pra­sto iš­si­la­vi­ni­mo, po­li­ti­nio ne­sa­va­ran­kiš­ku­mo ir ne­iš­ven­gia­mai iš to at­si­ran­dan­čių komp­lek­sų re­zer­va­te.

De­ja, tai pa­sa­ky­ti­na ne tik apie LLRA, bet ir apie dar vie­ną po­li­ti­kų bei va­di­na­mų­jų apž­val­gi­nin­kų ka­te­go­ri­ją. Juos pa­va­din­čiau Val­de­ma­ro To­ma­ševs­kio ne­ken­tė­jais. Nuo pa­pras­tų jo opo­nen­tų šie ski­ria­si tuo, kad V. To­ma­ševs­kio ne­ken­čia taip la­bai ir taip no­ri jį iš­mes­ti į po­li­ti­kos už­ri­bį, kad yra pa­si­ry­žę įgy­ven­din­ti vi­sus jo rei­ka­la­vi­mus. Tie žmo­nės su­tik­tų įtvir­tin­ti len­kų kal­bą kaip an­trą ofi­cia­lią net vals­ty­bės sos­ti­nė­je, o pa­čią lie­tu­vių kal­bą pa­keis­ti pa­gal vi­sas LLRA už­gai­das. Per­ne­lyg ne­nus­teb­čiau iš ku­rio nors tų ne­ken­tė­jų iš­gir­dęs ir tai, jog NA­TO tu­rė­tų bom­bar­duo­ti na­cio­na­lis­ti­nį, ma­žu­mų tei­sių ne­pai­san­tį Ki­je­vą – ži­no­ma, tik tam, kad bū­tų įgy­ven­din­ti vi­si LLRA po­li­ti­kų rei­ka­la­vi­mai, ir Vil­niaus kraš­to gy­ven­to­jams ne­be­bū­tų pra­smės dau­giau juos rink­ti į Sei­mą.

Bet jei be­veik vi­si LLRA rei­ka­la­vi­mai tiems vei­kė­jams pri­im­ti­ni, klau­si­mas, ko­dėl jie taip ne­ken­čia jos? Tur­būt vie­nin­te­lė lo­giš­ka prie­žas­tis – pa­pras­čiau­sia ar­ti­mo mei­lės sto­ka. De­ja, tos ar­ti­mo mei­lės sto­kos au­ko­mis tam­pa ne tik V. To­ma­ševs­kis, jo bend­ri­nin­kai iš LLRA, bet ir tie Lie­tu­vos len­kai, ku­rie ne vien mo­ka pers­kai­ty­ti vals­ty­bi­ne kal­ba par­ašy­tus gat­vių pa­va­di­ni­mus, ta­čiau no­ri iš­ties pui­kiai iš­mok­ti lie­tu­vių kal­bą ir tap­ti vi­sa­ver­čiais Lie­tu­vos po­li­ti­nės bend­ruo­me­nės na­riais. Bet jų bal­so šian­dien vyks­tan­čio­je kon­fe­ren­ci­jo­je grei­čiau­siai ne­iš­gir­si­me.

Audrius MAKAUSKAS, lzinios.lt“