Nors suskaičiuoti dar ne visi balsai, B.Obama įgijo persvarą prieš savo oponentą respublikoną Mittą Romney.
Jam pavyko pelnyti daugumą balsų ne tik tradiciškai už demokratus balsuojančiose valstijose, bet ir dalyje lemtingomis vaidinamų svyruojančių valstijų. B.Obamos pergalė Ohajo valsytijoje užtikrino jam nors ir trapią tačiau daugumą balsų.
Tuo tarpu šiais metais M. Romney laimėjo ne tik tradiciškai respublikoniškose valstijoje, bet ir Šiaurės Karolinoje ir Indianoje – valstijose, kur 2008 m. pergalę buvo pasiekęs Obamą. Kai kurios svyruojančios valstijos – Florida ir Virdžinija – savo rezulatus pateiks vėliau, bet pagrindinės tendencijos jie pakeisti neturėtų.
Nuo Antrojo pasaulinuio karo tai tik antras kartas, kai Demokratų partijos atstovas laimi antrą ketverių metų kadenciją Baltuosiuose rūmuose.
Įtampa rinkiminėje kampanijoje, prasidėjusioje beveik prieš dvejus metus ir kainavusioje 2 mlrd. JAV dolerių, iki pat paskutinių dienų buvo didžiulė, nes nei vienas kandidatas nepirmavo bent kiek įtikinančia ar ryškesne persvara. B.Obamą ir M.Romney skirdavo vos keli ar net vienas procentinis punktas. Tiesa, beveik visos apklausos, nors ir paklaidos ribose, pergalę ir prognozavo dabartiniam šalies prezidentui B.Obamai, pokyčių troškimo ir optimizmo bangos atneštam į Baltuosius rūmus.
Uraganas Sandy, padaręs daug žalos koregavo ne tik rinkiminės kampanijos paskutinių dienų planus, bet ir apsunkino pačius rinkimus. Tačiau nepaisant kliūčių viskas vyko sklandžiai.
B. Obama – prezidentas, metęs iššūkį istorijai
Baracko Obamos palikimas bus istorinis: šis politikas tapo pirmuoju juodaodžiu, stojusiu prie valstybės vairo šalyje, kurioje nuo pat įkūrimo rasiniai klausimai buvo itin opūs.
Tačiau B.Obamos šalininkams labiau svarbi idėja, jog tik po darbo Baltuosiuose rūmuose visus aštuonerius metus šis prezidentas būtų prisimenamas dėl savo atneštų pokyčių, o ne tik dėl kilmės.
Kad ir ką teigtų konservatyvių pažiūrų sąmokslo teorijų šalininkai, B.Obama yra gimęs 1961 metais Havajuose – jo tėvas buvo juodaodis iš Kenijos, o motina – baltaodė iš Kanzaso. Jo tėvas paliko šeimą, kai „Barry“ Obamai tebuvo dveji metai.
Jo motina antropologė Ann (En), mirusi 1995 metais, dar kartą ištekėjo ir išvyko su sūnumi gyventi į Indoneziją. Būdamas paaugliu, jis grįžo gyventi pas savo senelius Havajuose.
Baigęs elitinę Havajų akademiją ir dvi aukštąsias mokyklas, tarp jų Kolumbijos universitetą Niujorke, B.Obama įstojo į elitinę Harvardo teisės mokyklą ir tapo pirmuoju afroamerikiečiu, dirbusio šios mokyklos leidinio „Harvard Law Review“ redaktoriumi.
1992 metais susituokęs su kolege teisininke Michelle, B.Obama kilo negailestingame Ilinojaus politikos pasaulyje ir sulaukė pirmojo pripažinimo per 2004 metų Demokratų partijos suvažiavimą.
Nors B.Obamos rasė buvo vienas iš veiksnių, dėl kurių jo išrinkimas 2008 metais buvo euforiškai sveikinamas, vėliau šis klausimas retai dominuodavo politikoje.
Prezidentas greitai susidūrė su politine tikrove, kurią patyrė daugelis jo pirmtakų: 44-ojo JAV prezidento programai iškilo pavojus žlugti dėl nuožmios susipriešinusių partijų kovos.
Visi prezidentas svajoja pelnyti antrąją kadenciją, tačiau B.Obama to gali trokšti netgi labiau, nes jo varžovas respublikonas žada atšaukti daugumą dabartinio lyderio pasiekimų.
Dėl to, kad Mittas Romney žadėjo atšaukti daugumą dabartinio lyderio sprendimų ant kortos pastatytas visas B.Obamos politinis projektas – idėja, kad Amerika nėra tokia susiskaldžiusi, kaip atrodo iš pažiūros; kad aktyvistų judėjimas gali pakeisti šalį iš pagrindų ir kad viltis gali turėti juntamą politinę galią.
„Mūsų likimas nėra rašomas mums, jį rašome mes“, – B.Obama per rinkimų kampaniją sakė klausytojams Naujajame Hampšyre, siekdamas atgaivinti tikėjimą, kad užsibrėžti tikslai gali būti įgyvendinti. Būtent šis tikėjimas tapo jo pirmosios pergalės rinkimuose varikliu.
Jeigu B.Obama laimėtų šiuos rinkimus, tai reikštų, kad jis atlaikė ekonomikos sunkmetį, dėl kurio ankstesni prezidentai išsilaikydavo tik vieną kadenciją, o didelę dalį savo antrosios kadencijos jis praleistų įtvirtindamas pirmosios kadencijos palikimą.
Jis ketina toliau diegti savo pasiūlytą sveikatos apsaugos sistemos reformą, tapusią svarbiausiu teisės aktu socialinėje srityje per pastaruosius 50 metų, nors M.Romney žada jį atšaukti nuo pirmosios darbo Ovaliniame kabinete dienos.
B.Obama taip pat turėtų galimybę toliau pertvarkyti JAV Aukščiausiąjį Teismą – po to, kai per savo pirmąją kadenciją įtraukė į jį dvi moteris, iš kurių viena – ispanakalbė.
51 metų prezidentas taip pat turėtų šansą įtvirtinti savo reformas dėl gėjų ir moterų teisių, studentų paskolų ir finansų pasaulio pertvarkymo, imtis spręsti pasaulinio klimato šiltėjimo problemą ir imigracijos įstatymų reformos.
Susiraukšlėjęs ir žilstantis B.Obama, dabar nebevengiantis atžarių pareiškimų, labai skiriasi nuo švytinčio jaunatviško svajotojo, kuris 2007 metų pradžioje žvarbią dieną Ilinojuje liuoktelėjo ant pakylos ir paskelbė sieksiantis prezidento posto.
Išsiveržęs iš politinės nežinomybės, B.Obama, kuris buvo tik dvejus metus dirbę Senate, pažadėjo panaudoti „vilties galią“ ir pakeisti šalį. Šią žinią jis skelbė 2008 metais, pritraukdamas daugybę žmonių ir neretai iki ašarų sujaudindamas savo klausytojus.
Tačiau viltis ir optimizmas, kurį atnešė B.Obamos pergalė prieš respublikoną Johną McCainą, vargu ar atlaikė pirmąjį susidūrimą su itin poliarizuota Vašingtono politika.
Prezidentu tapusio B.Obamos veiksmai buvo vertinami išties prieštaringai.
Nobelio taikos premiją pelnęs prezidentas išvedė JAV karius iš Irako, tačiau taip pat negailestingai naudojo mirtiną jėgą bepiločių lėktuvų kare ir per misiją, kurios metu buvo nukautas tarptautinio teroristų tinklo „al Qaeda“ vadovas Osama bin Ladenas.
Būdamas kandidatu, B.Obama šaipėsi iš politikos lyderių, kurie ginčijasi dėl „mažų dalykų“, tačiau dabar pats triuškina savo varžovą respublikoną dėl nuolat keičiamų pažiūrų, vadindamas tai „romnezija“.
B.Obama paskatino ištisą kartą pirmąsyk susidomėti politika, tačiau tapęs prezidentu akivaizdžiai su panieka žvelgė į nešvarius Vašingtono vidinės politikos žaidimus.
Jis nevengė didingų žingsnių pasaulio politikos scenoje – pavyzdžiui, pasiūlydamas susitaikymą musulmonų pasauliui, sakydamas kalbą Kaire 2009 metais, tačiau, nors ir pasiekęs tam tikrų laimėjimų, prezidentas vargu ar pakeitė Amerikos vietą pasaulyje.
Praėjus ketveriems metams, B.Obama yra įsitraukęs į negailestingą politinę kovą, dėl kurios ankstesnės jo rinkimų kampanijos džiugesys atrodo virtęs tik prisiminimu.
Tačiau kai kurie dalykai nepasikeitė: B.Obama išsaugojo tvirtą pasitikėjimą savimi, kurį priešininkai vadina arogancija, ir karštą troškimą siekti pergalės.
Puikius oratoriaus gebėjimus derindamas su savo sukurtu plačiu eilinių aktyvistų tinklu B.Obama, kartu su savo strateginiais patarėjais, tokiais kaip Davidas Plouffe’as, 2008 metais rado naują būdą, kaip laimėti JAV prezidento rinkimus.
Mittas Romney – toks pat populiarus, tik mažiau žinomas
JAV respublikonas Mittas Romney buvo apsukrus verslininkas, talentingas gubernatorius ir puikus olimpiados organizatorius, tačiau pastaruosius šešerius metus – ilgiau negu bet kuris kitas amerikietis – jis daugiausiai dėmesio skyrė pastangoms užimti šalies prezidento postą.
Po nesėkmingo pirmojo mėginimo 2008 metais, perėjimo prie labiau konservatyvių pozicijų, pergalės šių metų respublikonų pirminiuose rinkimuose ir vėlesnio grįžimo prie nuosaikesnės linijos, M.Romney išsvajotasis postas tapo jam ranka pasiekiamas.
Iki pat svarbiausios nakties jo politiniame gyvenime, M.Romney populiarumas buvo lygiai toks pats, kaip ir perrinkimo siekiančio prezidento demokrato Baracko Obamos.
Jeigu laimėtų M.Romeny, jis taptų pirmuoju Amerikos vadovu mormonu.
Pralaimėjimas veikiausiai nutrauktų jo politinę karjerą, prasidėjusią nesėkmingu mėginimu patekti į Senatą 1994 metais, tačiau vėliau M.Romney tapo Masačusetso gubernatoriumi, o galiausiai – Respublikonų partijos vėliavnešiu.
Jo vadybiniai sugebėjimai ir ryžtas, puikiai pravertę versle, kur M.Romney sukaupė didžiulį kapitalą, taip pat padėjęs išgelbėti nuo žlugimo žiemos olimpiadą Solt Leik Sityje, yra puikios savybės, siekiant užimti Baltuosius rūmus.
Tačiau 65 metų M.Romney buvo sunku atsikratyti koją vis pakišančio įvaizdžio, jog jis dažnai keičia savo įsitikinimus, nemoka bendrauti, išpažįsta mormonų tikėjimą, apie kurį respublikonas nelinkęs kalbėti, taip pat menkai dėmesio skiriantis sunkius laikus išgyvenantiems mažiau turtingų amerikiečių sluoksniams.
Ar jis yra negailestingas rizikos kapitalistas, ar talentingas verslininkas, gebantis pataisyti Amerikos ekonomiką? Ar jis apsukrus politinis chameleonas, ar viską gerai apskaičiuojantis, tačiau nenuoširdus politikas, slapta prijaučiantis liberalioms pažiūroms?
M.Romney charakteris sunkiai apibūdinamas, o prisiekę konservatoriai susirūpinę, kad šis politikas iš tiesų nėra ištikimas jų pozicijai dėl kai kurių karštas diskusijas kurstančių klausimų, tokių kaip gėjų santuokos ir abortai.
Per itin permainingą pirminių rinkimų kampaniją varžovai stengėsi demaskuoti buvusį Bostono rizikos kapitalistą, kuris sugebėjo išlikti aukščiau kitų, sudarydamas neišvengiamo partijos kandidato įspūdį.
Nors išliko kai kurių abejonių, Respublikonų partija galiausiai pripažino M.Romney kandidatu, turinčiu daugiausiai galimybių įveikti B.Obamą.
Kampanijos pradžios šis multimilijonierius verslininkas nuolat pakliūdavo į keblias situacijas, susijusias su jo turtu – pavyzdžiui, kai per vienus debatus pasiūlė respublikonui gubernatoriui Rickui Perry lažintis iš 10 tūkst. dolerių. Dėl to oponentams buvo patogu jį vaizduoti kaip atitrūkusį nuo eilinių amerikiečių.
M.Romney įvaizdis patyrė kruopščiai surežisuotą virsmą per partijos nacionalinį susitikimą Floridos mieste Tampoje, kai jis pamėgino asmeniniu patrauklumu susilyginti su B.Obama.
Jo žmona Ann papasakojo mokyklos laikus siekiančią jųdviejų meilės istoriją, siekdama pavaizduoti labiau žmogiškus politiką, kuris buvo laikomas per daug susikausčiusiu.
Nekyla abejonių, kad M.Romney nepriekaištingas šeimyninis gyvenimas – 43 metai santuokoje, penki sūnūs ir 19 anūkų – padės jam pritraukti balsų.
M.Romney gimė 1947 metais turtingoje ir privilegijuotoje Detroito šeimoje. Jo tėvas George’as Romney dirbo Mičigano gubernatoriumi ir buvo automobilių gamintojos „American Motors“ valdybos pirmininkas.
George’as Romney pats nesėkmingai mėgino siekti prezidento posto, 1968 metais trumpam tapęs pagrindiniu Richardo Nixono varžovu per respublikonų pirminių rinkimų kampaniją, tačiau galiausiai jam pralaimėjo.
Sūnus dažnai palaikydavo tėvą, jam siekiant gubernatoriaus posto, tačiau jaunasis Mittas vėliau dvejiems metams išvyko į Prancūziją kaip mormonų misionierius.
Toje šalyje 1968 metais jis pateko į tragišką incidentą: M.Romney vežė automobiliu Mormonų Bažnyčios narius, kai į jų „Citroen“ rėžėsi kitas automobilis. Vienas M.Romney keleivis žuvo, o jis pats vos nemirė.
Tačiau galiausiai jis pasveiko ir grįžo į Jungtines Valstijas, kur po kelių mėnesių vedė Ann.
Tapęs kylančia Harvardo universiteto teisės ir verslo studijų žvaigžde, jis 1977 metais pradėjo dirbti bendrovėje „Bain & Company“. Jo pasiekimai sužavėjo vykdomąjį direktorių, todėl M.Romney 1984 metais buvo paskirtas vadovauti šios bendrovės rizikos investicijų padaliniui „Bain Capital“.
Šiai bendrovei M.Romney vadovavo 15 metų ir susikrovė įspūdingą kapitalą, paklodamas pamatus karjerai politikoje, kuri iš pat pradžių atrodė orientuota į nacionalinę sceną.
2003-2007 dirbdamas Masačusetso gubernatoriumi M.Romney susikūrė nuosaikaus, į kompromisus linkusio politiko reputaciją, kartu su demokratais valstijos įstatymų leidėjais atvėrusiam kelią pirmajai šalyje visuotinės sveikatos apsaugos programai.
Po pralaimėjimo 2008 metų pirminių rinkimų kampanijoje senatoriui Johnui McCainui M.Romney atsiribojo nuo savo pagrindinio pasiekimo per darbą gubernatoriaus poste, nes ši programa tapo modeliu nacionalinio lygmens planui, kurį B.Obama sukūrė 2010 metais ir kurį neigiamai vertina dauguma respublikonų.
Šis žingsnis puikiai atitinka daugelio Baltųjų rūmų skelbtų neigiamų rinkimų kampanijos reklamų naratyvą: jog M.Romney iš esmė pakeitė daugelį savo pažiūrų dėl politinės naudos.
Jis sukėlė nuostabą konservatyvių pažiūrų šalininkams, spalio pradžioje pareiškęs, kad nenumato galimybės ateityje palaikyti kokius nors naujus įstatymus, varžančius moterų teisę į abortą, tačiau jau kitą dieną susizgribo, žadėdamas būti „prezidentu už gyvybę“.
M.Romney sulaukė kritikos bangos dėl rugpjūtį paviešinto vaizdo įrašo, kuriame jis piktinosi, jog „47 proc.“ rinkėjų jaučiasi esantys aukos ir yra priklausomi nuo vyriausybės išmokų.
Atrodė, kad šis pareiškimas sužlugdys respublikono ambicijas, tačiau viltis atgaivino jo puikus pasirodymas per spalio pradžioje vykusius pirmuosius tiesioginius debatus su B.Obama, kuriuose prezidentas atrodė blankiai.
M.Romney tapo aiškiu šių debatų nugalėtojų, o apklausos greitai parodė, kad pagal populiarumą jis susilygino su dabartiniu šalies vadovu.
Ko Europa gali tikėtis iš JAV prezidento rinkimų?
Jei patys amerikiečiai atrodė gana stipriai pasidaliję į dvi lygiavertes stovyklas, tai beveik nekyla abejonių, kurį kandidatą palaiko dauguma Europos žmonių: B.Obama galėjo džiaugtis įspūdingais populiarumo reitingais tarp europiečių nuo 2008 metų prezidento rinkimų kampanijos, bet ir dabar, po ketverių gana įtemptos ir nedžiuginančios kadencijos metų, jį palaiko beveik 70 proc. respondentų.
Tačiau sunku pasakyti, kad Europa būtų gavusi daug naudos iš B.Obamos prezidentavimo.
Neskaitant atsitiktinių pamokymų Europos Sąjungos (ES) lyderiams, jog jie privalo susitvarkyti savo ekonomiką, Jungtinės Valstijos praktiškai nesikišo į euro zonos skolų krizę ir debatus, kas geriau – griežtas taupymas ar skatinimas, nors šis klausimas yra esminė takoskyra Europos politikoje.
Per trejus 2012 metų kampanijos debatus B.Obama tik kartą probėgšmais paminėjo Europą.
Tuo tarpu Gvantanamo įlankos kalėjimas tebeveikia, o JAV kariai tebėra Afganistane. Dohos prekybos derybos tebėra įstrigusios ir nepadaryta beveik jokios pažangos siekiant sumažinti taršą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis. Taigi iš kur tas populiarumas ir kas pasikeis po antradienio?
ES diplomatijos šaltiniai yra patenkinti santykių su Amerika kokybe ir mano, jog ji menkai keisis, kad ir kas būtų išrinktas.
Derybos dėl galimos ES ir JAV laisvosios prekybos sutarties prasidėjo pernai lapkritį ir tikriausiai tęsis tiek vadovaujant B.Obamai, tiek jo varžovui respublikonui Mittui Romney.
Tačiau respublikonai Kapitolijuje kritiškai vertina faktą, jog tik dvi ES šalys – Jungtinė Karalystė ir Graikija – laikosi savo įsipareigojimų NATO skirti gynybai bent 2 proc. savo bendrojo vidaus produkto (BVP). ES šaltiniai Jungtinėse Valstijose pripažįsta, kad gynybos problema gali tapti Amerikai ne mažiau opi kaip euro zonos krizė.
Kita vertus, aišku, kad JAV laiko ES partnere, o ne problema.
Vašingtone įsikūrusio konservatyvaus analitinio centro „Heritage Foundation“ atstovas Tedas Bromundas teigia, kad B.Obamos Baltieji rūmai yra „pirmoji administracija, nelaikanti Europos svarbiausia pasaulio dalimi“.
Jo nuomone, jeigu prezidentu taptų M.Romney, šis lyderis taip pat sutelktų dėmesį į ryšius su Indija ir JAV sąjungininkais Centrinėje bei Lotynų Amerikoje.
Jeigu pokyčiai būtų tokie maži, kodėl Europa žavisi B.Obamos darbu prezidento poste ir viliasi, kad jis bus perrinktas?
Akivaizdus JAV prezidento rinkimų žavesys – jog tai didžiausias ir labiausiai tviskantis politinis žaidimas pasaulyje.
JAV šiuo metu yra vienintelė demokratinė supervalstybė.
Išradingiausios ir profesionaliausios rinkimų kampanijų strategijos dažnai sukuriamos Jungtinėse Valstijose, o vėliau pritaikomos politikos veikėjų visoje Europoje. Kampanijų komunikacijos metodai, polėkis ir drausmė taip pat buvo išrasti Amerikoje.
Jeigu 2008 metais vyko pirmieji tikrai internetiniai rinkimai – kai B.Obama organizavo interneto kampaniją eiliniams piliečiams, rinkdamas milijonų asmenų individualiai paaukotus pinigus, 2012 metais visų svarbiausias tapo socialinis tinklas „Twitter“.
Per Demokratų ir Respublikonų partijų suvažiavimus rugpjūtį ir rugsėjį buvo išsiųsta net 14 mln. „Twitter“ žinučių. Kai savo kalbą sakė M.Romney, per minutę buvo išsiunčiama apie 14 tūkst., o per prezidento žmonos Michelle Obamos pasisakymą – po 28 tūkst. žinučių.
Vėliau „Twitter“ karuose aukštesnė pavara buvo įjungta per trejus tiesioginius prezidentinius debatus, kai per minutę buvo parašoma vidutiniškai 150 tūkst. žinučių.
B.Obamos populiarumas didele dalimi nulemtas jo pirmtako ir oponentų politikos, kurią daugelis vertina neigiamai.
Tik nedaugelis ES šalių palaikė ankstesnio JAV prezidento George’o W.Busho karus Afganistane ir Irake, o dar mažiau teigiamai vertino jo kadenciją.
Europos politinis diskursas taip pat yra nukrypęs pora padalų į kairę, lyginant su JAV. Jeigu B.Obama užsitikrintų antrąją kadenciją, tai paremtų pastovumo tendenciją ir padrąsintų ilgamečius Europos lyderius.
Nuo 2007-2008 metų finansų krizės pradžios tik nedaugelis ankstesnių lyderių liko prie savo šalių vairo. Iš Didžiajam dvidešimtukui (G-20) priklausančių šalių lyderių valdžioje išliko tik A.Merkel ir Kanados premjeras Stephenas Harperis.
bernardinai.lt
Parengta pagal užsienio spaudą ir BNS inf.