Birutė Jonuškaitė: „Maranta“. Ji – kaip ir žmogus, kaip ir mano knygos herojai

Lietuvos prozininkę, publicistę ir poetę, romanų „Didžioji sala“ (I-II t.), „Ievos neišvarė iš rojaus“, „Baltų užtrauktukų tango“, „Maranta“, daugelio apysakų, apsakymų ir esė rinkinių autorę Birutę Jonuškaitę kalbina Sigitas Birgelis.

 Sigitas Birgelis: Šių metų rugpjūčio pabaigoje Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodė Tavo naujas romanas „Maranta“. Labai nuoširdžiai sveikinu! Kodėl toks knygos pavadinimas? Iš pirmo žvilgsnio jis sunkokai įsimintinas, silpnokai žadinantis vaizduotę. Bet gal yra priešingai.  Panaršius internete galima sužinoti, kad maranta tai  senamadiška kambarinė gėlė, kuri turi gilų poveikį žmogui,  jo psichinei būsenai. Kita vertus, mūsų krašte tokiu pavadinimu gėlė nelabai ir žinoma.

 Birutė Jonuškaitė: Buvo labai ilgas įvairiausių pavadinimų sąrašas, bet vis dėlto liko „Maranta“. Galbūt todėl, kad turiu labai daug kambarinių gėlių ir visos jos man yra paslaptingos mūsų namų gyventojos, su kuriomis, kaip kad su katyte Cioce, bet kada galima pasikalbėti. Marantų yra visokių, bet romane kalbama apie Baltagyslę marantą (lot. maranta leuconeura). Tai iš Brazilijos kilusi, nuolatinę šilumą mėgstanti, gerai žinoma kambarinė gėlė, turinti įdomią savybę – dieną jos lapai išsiskleidžia visu gražumu, o sutemus užsilenkia viršun į lovelį – vadinamąją miego padėtį. Kelias minutes marantą apšvietus ryškia šviesa, galima priversti lapus vėl išsiskleisti. Ji – kaip ir žmogus, kaip ir mano knygos herojai: yra laiminga, kai aplinkui daug šviesos, šilumos ir meilės. Šviesiai žali šios gėlės lapai tarp šoninių gyslų nužymėti dešimčia sukrešėjusio kraujo spalvos dėmelių – po penkias iš abiejų centrinės gyslos pusių. Todėl ji yra vadinama „Dešimties Dievo įsakymų augalu“ arba maldingąja.

Šiuo romanu vėl sugrįžti į savo gimtąjį kraštą, kuriame gimei, užaugai, baigei pirmuosius mokslus. Knygoje galima atpažinti tam tikras Punsko ir Seinų krašto vietoves bei čia gyvenančius žmones. Kiek šiame kūrinyje yra mūsų kraštui būdingų bruožų?

Taip, pirminis romano sluoksnis atitinka mūsų krašto geografines vietas, juk tyčia palikau autentiškus Seivų, Galadusio ežero pavadinimus, rašydama mačiau, ant kurio kalnelio – Dominykos ir Kosto namai, kur pūpso pirtelė, kaip atrodo per Šilainę lekiantys geležinkelio bėgiai. Herojai ne visai sukurti pagal autentiškus žmones, tik kai kurių bruožai juos atitinka, o daugelis yra visiškai išgalvotų. Pati romano istorija neturi nieko bendra su tais asmenimis, kurių, pvz., atkūriau išvaizdą ar kalbėjimo stilių, ar kai kuriuos biografijos faktus. Detalės labai tikslios, ir vietovės labai tiksliai aprašytos, bet visa, kas ten vyksta – tai jau mano fantazijos, paklususios pačių herojų užgaidoms, vaisius. Aš jų netramdžiau – jie gyveno taip, kaip norėjo.

Koks pagrindinis Tavo romano leitmotyvas?

Visi žmonės nori būti laimingi, visi savaip tos laimės siekia, ir visi skirtingai ją supranta. „Marantos“ veikėjai pateikia savąjį laimės siekimo receptą – jų kelias labai sudėtingas, bet vis dėlto meilė gyvenimui ir dvasinė stiprybė veda pilnatvės link.

Romane vaizduoji trijų kartų moterų pasaulį, jų aistras, likimus. Papasakok apie kūrinio siužetą bei pagrindinius veikėjus.

Jeigu atpasakosiu visą siužetą – nebus įdomu skaityti knygą. Remdamasi mūsų krašto žmonių gyvenimo patirtimis, sugalvojau vienos dzūkų ūkininkų šeimos istoriją: vyriausioji dukra Saulė iškeliauja gyventi už Atlanto, palikdama savam krašte du ją mylinčius vyrus – Tadulį ir Rūką – bei mažąją sesutę Rasą, kuri ir yra pagrindinė kygos veikėja. Viskas vyksta regint vaiko, paskui paauglės, dar vėliau – Dailės akademijos studentės akimis. Vaikystėje būsimoji dailininkė savaip suvokia ją supančius artimuosius su visomis jų paslaptimis, o suaugusi blaškosi po Varšuvą, Paryžių, Ameriką, Jeruzalę ieškodama savojo kelio, tikėdamasi atsakymų į amžinuosius žmogui rūpimus klausimus, bandydama išnarplioti savo šeimos paslaptis, surasti savo laimę ir sielos ramybę. Bet visa tai nėra paprasta, nes likimas – kaip voratinklis apipina ją, supančioja, o gal ji pati ir verpia tą voratinklį?

Kokią reikšmę turi knygos puslapių paraštėse ranka užrašyti  paaiškinimai?

Labai norėjau, kad šiame romane suskambėtų mūsų krašto tarmė, kad ji nenueitų užmarštin. Ilgai svarsčiau, kaip ją pateikti, kad būtų suprantama ne tik patiems dzūkams, bet ir dzūkiškai nemokantiems, ypač jaunimui, kuriam dažnai bet kuri lietuvių tarmė yra visiškai svetimas dalykas. Taigi šovė į galvą labai paprasta mintis – paaiškinimus surašyti knygos paraštėse, visai taip, kaip elgiausi visą gyvenimą: nuo vaikystės visi mano sąsiuviniai (o dabar kartais net ir svarbūs valdiški raštai…) būdavo apipiešti saulutėmis, gėlytėmis, geometrinėmis figūromis ar ornamentais… Ačiū knygos dailininkei Deimantei Rybakovienei ir maketuotojai Daliai Kavaliūnaitei, kad jos sutiko leistis į tokią „avantiūrą“ ir puikiai sudėliojo mano ranka surašytą žodynėlį.

Kiek romanui skyrei laiko? Žinau, kad rašei jį 5-erius metus. 

Taip, tai buvo ilgas darbas, bet nesėdėjau tų penkerių metų tik prie rankraščio – juk turiu tarnybą, šeimą, namus, per tą laiką išverčiau ne vieną knygą iš lenkų kalbos, išėjo mano apsakymų ir esė knyga. Iš tikrųjų ši istorija kaip koks uždelsto veikimo pūlinys tūnojo smegenyse nuo pat vaikystės, nedavė man ramybės daugybė su ja susijusių klausimų, į kuriuos tikrovėje taip ir negavau atsakymų, taigi atėjo laikas pačiai į juos atsakyti. Išrašiau ir… palengvėjo. Nors, žinoma, dar ne viskas pasakyta – juk romano pabaigoje rašau, kad tai pirmos knygos pabaiga. Vadinasi, bus ir antroji.

Neretai literatūros kritikai Tave apibūdina tokiais žodžiais: „… neprilygstama moterų charakterių meistrė, sugebanti matyti, girdėti ir persikūnyti, jaučianti kūrinį kaip meninę visumą.“ Ar esi moteriškosios literatūros atstovė? Ar prasminga skirstyti literatūrą į vyriškąją ir moteriškąją?

Tai nuolatos keliamas klausimas. Iš principo literatūra neturėtų būti skirstoma į moteriškąją ir vyriškąją, bet, deja, taip neretai daroma, pernelyg nesigilinant, o ką gi reiškia tas apibrėžimas – moteriškoji literatūra? Apskritai nelabai man rūpi tokie primityvūs skirstymai. Nes sentimentalius meilės skaitalus rašo ne tik moterys. Talentingos (-o) romanistės (-o) knygas  galima atpažinti iš savito stiliaus, iš kalbos turtingumo, tam tikrų jos niuansų, iš paties teksto ritmo, bangavimo ar trūkčiojimo, iš to, kaip piešiami veikėjų charakteriai, kaip psichologiškai grindžiami jų poelgiai, kokios vartojamos detalės ir t. t. Visa tai sudėjus į krūvą pamatai, ar tai  vykęs, ar nelabai vykęs kūrinys. Ir ne tiek jau svarbu, vyras ar moteris jį parašė. Šiais laikais vis dažniau pasitaiko, kad gana įdomios istorijos neįmanoma skaityti dėl nuolatos „stringančios“ kalbos, grubių stiliaus klaidų, kreivos šleivos sakinių sandaros. Man kalba yra vienas svarbiausių rašytojo „įrankių“ ir jeigu šiuo įrankiu autoriai ar autorės nemoka deramai naudotis, tai kaip jie gali lavinti skaitytoją? Tai tas pats, kas siūlyti pirkėjui pakuotę su užrašu „Aukščiausios rūšies veršiena“, kurioje įdėtos kelios, švelniai tariant, beskonės, iš „tualetinio popieriaus“ ir krakmolo pagamintos pieniškos dešrelės… Remdamasi jau egzistuojančia praktika, siūlyčiau leidėjams sekti gamybininkų pavyzdžiu ir, kaip kad  jie rašo mėsa ir mėsos produktas, sviestas ir tepiųjų riebalų mišinys, rašyti: knyga ir knygos produktas, poezija ir poetiškų žodžių mišinys, ir t. t. Toks rūšiavimas būtų kur kas sąžiningesnis nei skirstymas į moteriškąją ir vyriškąją literatūrą. 

 Kaip romanas buvo sutiktas Lietuvoje? Ar yra atsiliepimų?

Kol kas skaičiau tik vieną, labai gražią recenziją internete.  Svarbiausias įvertinimas, kad romanas pateko į šių metų  geriausių, suaugusiems skirtų knygų penketuką  ir kiekvienas, kam jis patiko ar patiks iki Vilniaus knygų mugės, t. y. 2016 metų vasario, galės balsuoti už „Marantą“ iš savo turimų kompiuterių po penkis kartus. Atsidarykite puslapį https://www.google.lt/webhp?sourceid=chrome-instant&ion=1&espv=2&ie=UTF-8#q=metu%20knygos%20rinkimai%20balsavimas

ir sužinosite visas smulkmenas.

Romano tiražas 1300 egz. Ar šiais laikais tai daug?

Nemanau, kad tai daug, bet šiems laikams tai gana „normalus“, įprastas skaičius. Leidėjai paprastai stebi, kaip knyga perkama, ir jeigu jos pritrūksta, rengiamas papildomas leidimas. O dėl „Marantos“, tai jau žinau, kad iš viso tiražo leidykloje likęs gal tik koks šimtas egzempliorių, vadinasi, stebėtinai greitai ji iškeliavo. 

Ar patinka Tau knygos dizainas?

Deimantė Rybakovienė – kūrybinga, su tekstu atidžiai susipažįstanti, subtili dailininkė, – ji buvo pateikusi ne vieną knygos viršelio variantą. Ilgai rinkomės, svarstėme, kol liko toks, koks yra – tapybiškas ir… kartu dramatiškas. Kam labai įdomu, gali pasiskaityti šių metų „Krantų“ žurnalo trečią numerį – jame yra mano būsimos knygos – „Marantos“ rašymo dienoraščio“ – fragmentas ir sudėti visi „Marantai“ sukurti viršeliai. Taigi esu labai dėkinga Deimantei už jos kantrybę, kruopštų darbą ir puikų rezultatą – manau, kad visas knygos apipavidalinimas yra labai dailus, o viršelis puikiai atspindi knygos turinį.

Ačiū už pokalbį.

Sigitas Birgelis, punskas.pl