Joninės – metas ne vien švęsti, ieškoti paparčio žiedo ypač nesusituokusiems, bet ir daržą prižiūrėti. Daržovės vis vešlesniais lapais, net dengia lysves. Galima tik išrauti piktžoles, o kapliuoti jau ne metas, nes sužalosime augalų šakneles. Laisvoje vietoje ar ten, kur išrauta ridikėliai, sukasus vėl galima pasėti šparaginių pupelių ar krapų.
Kastulė Žukauskienė sako, kad kai geras oras, tai gerai užauga ir daržovės, ir javai, ir vaisiai. Žodžiu, viskas gerai auga, kai palankus metas, kai šilta ir drėgmės pakankamai yra. Jei per Jonines apkaupsime kopūstus, užaugs kietos ir didelės galvos. Po lietaus reikia visada aplink augalus supurenti žemę, kad deguonis lengviau patektų į daržovių šaknis. Nevalia sužeisti šaknų.
Ponia Kastulė girdėjo pasakojant, kad jeigu ilgi česnakų lapai, reikia užraišiot mazgus, tai galvutės žemėje didesnės užaugs. Prieš Visus šventuosius reikia iškasti kitas daržoves, o svogūnus ir česnakus – kai suvytę laiškai.
Kai pūsdavo šiaurės vėjas ir lydavo, nesėjo linų. O bulves taikydavosi, kad net per Petrines kartais sodinta, ir užaugdavo. Kad kirmėlės neėstų, tai laurų lapelių dėjo į miltus stiklainyje ar krepšelyje kruopas. Jei namuose padedama rūtų puokštelių, tai neina pelės.
Daugelis žmonių vertina dilgėles. Suvyniojus ir suvalgius nuskintą lapelį užtikrinama geležies kūnui visai dienai. Šeimininkės prisirenka ir pamerkia vandeny dilgėlių. Palaikius keletą dienų pašlakstomi kopūstai ir kiti augalai, nes tai ir trąša, ir apsaugo nuo baltųjų drugelių. Jei vikšrai ant kopūstų, tai moterys ištirpdo druskos ir tirpalu juos papurškia.
Jei prie bulvių pasodinti pomidorai, tai gali užsikrėsti ir ne laiku džiūti stiebai. Reiktų purkšti vario mišiniu. Jei pradeda gelsti svogūnų laiškų galiukai, tai tikriausiai juos užpuolė svogūninės musės. Jos naikinamos laistant karštu pelenų šarmu (pusė kg, 10 litrų vandens) arba valgomosios druskos tirpalu (stiklinė druskos, 10 l vandens). Svogūnų laiškų žieduolius (sustorėjusius laiškus su žiedeliu) nuskaboma, tai irgi gerai užauga galvutės, nes žieduoliai neduoda joms augti.
Augalams svarbu derlinga žemė ir geri orai. Šienapjūtei trukdė nuolatiniai lietūs, o kukurūzams ir daržovėms augti pasitaikė gražus oras. Tik kartais būna net per karšta, džiūsta viskas, kas auga. Žmonės sako: jau geriau kas antrą dieną po truputį lytų, negu kad baisi liūtis, o paskui kaitra. Visgi bus derliaus ir sode, ir darže. Tik paplautos pievos ir kloniuose mirkstantys javai neduoda ramybės.
Bulvių žmonės sodina vis mažiau, tik sau suvalgyti. Nereikia kaip seniau kapliais kasti ir virti bulves kiaulėms sušerti.
Dėl mažos priežiūros bulvių vagos apaugo žolėm. Sakoma, kad supurenus po lietaus žemę derlius būna geresnis. Bet jei taip lis, o paskui bus sausra, tai per daug išdžiovins žemę. Bulvėms svarbiausia, kad žemė gera būtų, – sako ne vienas, – kad ne prie molio, o geriau smiltelė, daugiau juodžemio.
Bulvės kilusios iš Pietų Amerikos, kur jos nuo neatmenamų laikų buvo svarbiausias Andų gyventojų maistas. Dabar svarbiausia bulvių paskirtis – žmonių mityba. Dideliu krakmolo kiekiu bulvės artimos duonai, o mineralinėmis druskomis ir vitaminais – daržovėms. Bulvėse yra 76,7 proc. vandens, 19,2 proc. angliavandenių, 0,5 proc. celiuliozės, 0,1 proc. riebalų, 2,4 proc. baltymų, nemažai įvairių aminorūgščių, gausu kalio – 417 mg/proc., fosforo – 51,5 mg/proc., magnio – 23,2 mg/proc., šiek tiek mažiau natrio ir geležies. Didelis kalio kiekis gerai veikia vandens ir druskų apykaitą. Bulvių gumbai – geras maistas žmonėms, kurių organizmas audiniuose linkęs kaupti skystį. Bulvėse taip pat yra mikroelementų: silicio, bromo, jodo, mangano, aliuminio, kobalto, cinko, nikelio. Šie mikroelementai būtini organizmo veiklai, nes dalyvauja hormonų, fermentų ir vitaminų gamyboje. Bulvėse yra iki 21 mg/proc. C vitamino, taip pat A ir B vitaminų. Daugiau bulvių patariama valgyti sergantiems širdies ir kraujagyslių, skrandžio ir žarnyno ligomis, kai sutrikusi medžiagų apykaita.
Bulvė beveik neturi riebalų (apie 0,1 proc. riebumas). Kalorijų daugėja bulves valgant su riebiu padažu ar kepsniu. Šiaip tai lengvai virškinamas patiekalas. Bulvės ne tik netukina, bet dar ir padeda nusikratyti nereikalingų kilogramų. To produkto nereikia perdėtai daug vartoti. Bulvė vartojama ir kaip maistas, ir kaip vaistas.
Bulvėje esantis kalis žemina kraujospūdį. Bulves reikia virti nesūdytas (nebent baigiant virti įberti truputį druskos). Didžiosios Britanijos maisto tyrimo instituto mokslininkai atskleidė, kad bulvėse yra kukoaminų, žeminančių kraujospūdį. Jų daug virtose bulvėse, mažiau keptose. Dideli kalio kiekiai bulvėse ne visiems tinka. Jų turėtų vengti žmonės su nesveikais inkstais, skaudančiais sąnariais.
Krakmolas bulvėse – tai sudėtinis angliavandenis, kuris organizme skaidosi į gliukozę, palaikančią visas ląsteles. Dėl gliukozės pakankamumo turime energijos ir ilgą laiką esame sotūs. Krakmolas labai reikalingas ir odos priežiūrai. Gydo nudegimus, nušalimus, niežulius, mėlynes, sumušimus, odos užkrėtimus. Vartojama sutarkuotų bulvių tyrė arba bulvinių miltų vonelės.
Jei skauda skrandį ar apsinuodijome grybais, padės lengvai virškinamų bulvių dieta. Kadangi bulvės turi cholesterolio, padeda virškinti, gydo vidurių sutrikimą. Žalių bulvių skystis vartojamas skrandžio ligoms ir žarnynui gydyti. Sumaltų žalių arba virtų bulvių lino ar medvilnės maišelyje kompresai malšina skausmą. Jei skauda galvą, ant kaktos reikia uždėti griežinėlį žalios bulvės. Jos taip pat mažina pilvo, sąnarių, kojų skausmą, gydo reumato ligas. Jei skauda ausį, reikia uždėti šiltą virtų bulvių kompresą. Jei inkstuose akmenys – vartoti lupenų nuovirą. Jis inkstuose suskaidys akmenis panašiai, kaip virdulyje suskaido akmens sluoksnį.
Naudotasi http://forumezo.pl/5-wlasciwosci-ziemniakow-ktore-dobrze-wplywaja-na-zdrowie.
G. Pakutkienė, punskas.pl