Žvelgiu į savo vaikus ir susimąstau: kur nukryps jų gyvenimo keliai? Ar sieks aukštųjų mokslų, ypatingų profesijų, gyvens savam krašte, o gal emigruos? Kol kas mano jaunėlė (6 m.) ateity norėtų būti veterinarijos gydytoja (gydyti šuniukus ir katytes) arba virėja, būtinai Paryžiuje (!), o vyresnioji (8 m.) – teisėja, nes jai sekasi sutaikyti susipykusias drauges. 🙂 Žinoma, išsvajotų profesijų buvo ir daugiau: kirpėja, rašytoja, manekenė, kepėja… Beje, mano vaikystės laikais pirmoje vietoje buvo medicinos seselė arba gydytoja. “Svajonės” įgyvendinimas buvo ranka pasiekiamas, bet… pasirodo, ne kiekvienas gali būti mediku. Kuo turi pasižymėti žmogus, kad būtų geras gydytojas? Ar jam reikalingas pašaukimas? Kaip atrodo medicinos studijos, ar jas pabaigus – iškart tampama specialistu? Ar gydytojo darbas sunkus, ar teikia pasitenkinimą? Apie tai šį kartą svarstysiu su mano pašnekovais, kilusiais iš mūsų krašto: Albertu, Daiva, Raimonda ir Violeta.
Gydytojo profesija yra viena labiausiai prestižinių. Lenkijos CBOS (Visuomenės nuomonės tyrimų centras) 2009 m. duomenimis, 73% lenkų visuomenės reiškia pripažinimą ir pasitikėjimą šios profesijos atstovais. Nors medicina šiais laikais žymiai pažangesnė, tačiau, deja – žmonės nenustojo sirgti. Priešingai – turi kovoti su civilizacijos ligomis, naujais virusais, bakterijomis, įvairių avarijų pasekmėmis. Dėl to ir gydytojo profesija nepraranda prasmės, o tampa tiesiog ypatingai svarbi visuomenės gyvenime.
Kauno Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) IV kurso studentė Daiva pašmaikštauja, kad dar nebuvo sutikus gyvenime bedarbio gydytojo. Jai pritaria Raimonda (LSMU absolventė, pradedanti rezidentūrą Kauno LSMU klinikose) ir Violeta (Vilniaus universiteto Onkologijos instituto onkologė radioterapeutė), mat ligų yra įvairiausių, sunku jas suvaldyti ir sustabdyti, tad medikams iš tikrųjų yra ką veikti.
Beje, klysta tas, kas mano, kad gydytoju gali tapti kiekvienas. Ne vien dėl to, kad medicina – sudėtingi ir sunkūs mokslai, reikalaujantys ypatingo darbštumo, atidumo, disciplinos. Yra dar vienas aspektas – pašaukimas bei meilė ir užuojauta ligoniui.
Iš pirmo žvilgsnio jaunam žmogui gydytojo profesija gali atrodyti labai patraukli ir įdomi. Pakanka pasižiūrėti televizijos serialus apie ligonines ir medikus (“Dr House”, “Ligoninės priimamasis”, “Grey’s Antomy” arba lenkų “Na dobre i na złe”). Ten gražūs, gabūs gydytojai, įtempta akcija, puikiai įrengtos ligoninės, komplikuoti atvejai… Gera būtų sklandžiai diagnozuoti ligą, išgydyti pacientą, sugalvoti naujas gydymo procedūras. Galbūt dalinai iš čia imasi licėjaus abiturientų entuziazmas mąstant apie medicinos studijas.
Punsko licėjaus absolventas Albertas, besirengiantis studijuoti mediciną, yra sužavėtas galimybėmis, kokias teikia šie mokslai. Jį patraukia pati darbo specifika, tai, kad galima rinktis daugybę įvairiausių specialybių ir – galima dirbti mokslinį darbą.
Beje, kelerius metus pastudijavusi Daiva pripažįsta, kad jos pirminis žavesys medicina šiek tiek išblėso, kuomet susidūrė su mediko darbo realybe. Tiesa, medicinos mokslai ją domino dar gimnazijoje, ji jautė, kad ši kryptis patraukli ir įdomi, tiesiog – arti širdies. Mergina neslepia, kad pasirinkdama studijų kryptį, atsižvelgė ir į finansinius bei praktinius aspektus: baigus studijas turės užtikrintą darbą savo srityje. Tačiau pastudijavus trejus metus ji teigia, kad šiai profesijai tiesiog būtinas pašaukimas: “Jei kažkas renkasi šią kryptį tik dėl pinigų ar prestižo, nemanau, kad sugebėtų ilgai ištverti, juolab kad studentai nemato nei vieno, nei kito, o tik sunkų, reikalaujantį daug pasiaukojimo darbą”.
Daugiausiai mediko patirties turinčios Violetos pasirinkimą studijuoti mediciną lėmė stiprus noras padėti žmonėms. Ją jau vaikystėje domino žmogus kaip visuma. Visada svajojo apie darbą, kur bendravimas su žmonėmis bus kasdienybė. Violeta pripažįsta, kad abejonių dėl šių studijų buvo daug, todėl ji visada bus dėkinga savo tėvams už palaikymą ir raginimą siekti savų svajonių. Į klausimą, ar įmanoma būti geru mediku be pašaukimo, moteris atsako: “… o ar galima būti geru kunigu abejojant Dievu? Pirmiausiai reikia sau atsakyti į klausimą: kas yra geras medikas? Ar tikras profesionalas yra tas, kuris puikiai įvaldęs teorines ir praktines žinias nemoka bendrauti ir nenoriai dirba savo darbą, bijo prisiliesti prie paciento? Manau, tikras profesionalumas ir slypi pašaukime.“
Raimonda yra nuomonės, kad jei žmogus domisi medicina ir sugeba joje atrasti save – tada nepajunta to viso krūvio, ir mokymasis yra malonus patyrimas. Reikia sugebėti planuoti laiką, sistemingai mokytis, žiūrėti, klausyti, čiuopti, stengtis pasisavinti kuo daugiau informacijos – tada galima viską suspėti ir pasiekti puikius rezultatus.
Medicinos mokslai išskirtiniai tuo, kad šios krypties studijavimas – tai ne tik teorija, bet ir (daugumoje) praktika. Nuo 2006 m. Kauno LSM universitete įdiegtas probleminis mokymas. Jo esmė – įtraukti visus studentus į aktyvesnį studijų procesą. Išskyrus įprastas paskaitas ir praktikos darbus, studentai turi užsiėmimus, kurių metu dirba mažose grupelėse ir analizuoja praktines problemas. Tokiu būdu jau antro kurso studentas prisisavina bazines teorines žinias ir yra įtraukiamas į klinikinę praktiką. Mokslai vyksta ciklais, kurie trunka apie 1,5 mėnesio. Kiekvieno ciklo pabaigoje studentai laiko egzaminą, todėl LSMU sesijų nebūna. Ciklo metu būsimi medikai mokosi visko apie vieną žmogaus organizmo sistemą (pvz., kvėpavimą, kraujotaką, imuninį atsaką, nervinę ir endokrininę reguliaciją). Studijuoja viską: pradedant anatomija, histologija ir fiziologija, baigiant diagnostika ir gydymu. Daiva ir Raimonda patvirtina, kad šiuo metu būsimi medikai turi nemažai praktikos ligoninėse. Studentai labai greitai išeina į ligoninę, bendrauja su ligoniais, stebi operacijas, kartais gali atlikti tam tikras paprastesnes procedūras. „Gyvai matome, kaip atrodo gydytojo darbas, galime tiesiogiai pritaikyti įgytas žinias. Manau, kad tai labai palengvina mokslą, nedaro jo visiškai „sauso“, padeda geriau įsiminti tai, ką išmokome iš vadovėlių”, – įsitikinusi Daiva. O Raimonda priduria: „Kiekvienai studentų grupei priskiriamas tam tikras gydytojas, su kuriuo ir dirbama. Gydytojai noriai bendradarbiauja su studentais, jei tik šie parodo iniciatyvą“. Medicinos studijos trunka šešerius metus. Šeštame kurse pusę metų studijuojama, o likusią dalį – atliekama klinikinė praktika pasirinktoje ligoninėje. Galiausiai laikomas klinikinės praktikos ir baigiamasis egzaminas.
Beje, ne iš karto, baigus studijas, tampama gydytoju. Medicinos absolventai pasirenka specialybę ir atlieka kelerių metų rezidentūrą. Specialybės pasirinkimą sąlygoja ne tik mediko susidomėjimai, bet ir tai, kokie yra studijų ir baigiamojo egzamino rezultatai. Yra vadinamosios labiau ir mažiau prestižinės specialybės, kurios keičiasi priklausomai nuo to meto “mados” ir poreikio. Rezidentūros vietos irgi yra ribojamos, tad norint rinktis išsvajotą specialybę – reikia iš anksto stengtis pasiekti kuo geresnius rezultatus.
Daiva dar nežino, kokią specialybę rinksis. Ją domina keli dalykai, bet jinai dar turi bent dvejus metus galutiniam sprendimui. Raimonda pasirinko gastroenterologiją – jos svajonių specialybę. Merginos manymu, labai įdomi pati mokslo kryptis: “Galbūt todėl, jog sergamumas virškinamojo trakto ligomis nemažėja. Tai ne tik terapinė, bet ir intervencinė kryptis. Joje daug iššūkių, mobilumo.”
Violeta – jau patyrusi gydytoja, Vilniaus universiteto Onkologijos instituto onkologė radioterapeutė, taiko spindulinę terapiją pacientams, sergantiems įvairių sričių vėžiu. Vėžys – baisi neganda, užklumpanti žmogų netikėtai ir paralyžiuojanti ne tik visą jo, bet ir šeimos gyvenimą. Šiais laikais onkologinės ligos daugeliu atvejų yra pagydomos. Tai jau nebėra nuosprendis, kaip buvo anksčiau. “Būtent šita specialybė tuo ir yra tokia patraukli, jog kiekvieną dieną stoji į kovą su kažkuo nematomu, – tvirtina gydytoja. – Niekada neiškeisčiau į ką nors kita to pasitenkinimo jausmo ir nenusakomo virpuliuko, kurį jauti, kai ateina pacientas ir pasako: „Aš sveikas!“ Beje, vėžiu sergantys pacientai yra kur kas atviresni. Visgi didelė dalis mano darbo rezultatų ir priklauso nuo šilto ir glaudaus bendravimo su ligoniu. Ypač dažnai tenka pabūti ne tik gydytoju, bet ir psichologu, ir draugu, ir nuodėmklausiu…”
Ar baigus studijas, rezidentūrą, baigiasi gydytojo švietimas? Tikrai ne. Gydytojo profesija ne iš tų, kur “atpylus” 8 ar 10 valandų, pareinama namo ir negalvojama apie darbą. Violeta patvirtina, kad šis darbas nesibaigia uždarius ligoninės duris. Tai profesija, kurioje vietos abejonėms ir klaidoms nėra, todėl knygos, mokymasis, pacientų skambučiai – gydytojų kasdienybė. Akivaizdu, kad kartais nukenčia šeima ir sutrikdomas asmeninis gyvenimas, todėl Violeta savo darbo „įspūdžių” stengiasi nesinešti į namus.
Nepaisant sunkumų, medicina yra gana populiari kryptis. Kone kasmet tarp Punsko licėjaus abiturientų atsiranda norinčiųjų ją studijuoti. Ypač šiais metais siekti medicinos mokslų išvyks nemažas jaunimo būrys. Jau, galima sakyti, pirmo kurso studentas – Albertas įsitikinęs, kad savo tikslus pasieks, jei bus atkaklus, atsakingas ir nebijos iššūkių.
Daiva primena, kad būsimas medikas visų pirma turi iš tikrųjų pats, niekieno neverčiamas norėti studijuoti mediciną. Raimonda pataria: “Stojant į mediciną turi būti 100 proc. tikras, kad nori būti gydytoju. Po kelerių metų tampi kitokiu žmogumi, suvoki pasaulį kitaip, įžvelgi dalykus, kurių galbūt anksčiau niekad nepastebėtum“. O labiausiai patyrusi Violeta, kurios paklausiau, ką patartų būsimiems studentams – medikams, išdėsto: „Jei manęs būtumei šito paklausus prieš kokius 7-erius metus – būčiau tikriausiai kalbėjus optimistiškiau. Šiandien mano patarimai bus gal kiek griežtoki. Pirmiausiai: paklauskite savęs, dėl ko norite būti gydytoju. Jeigu manote, kad dėl aplinkinių pagarbos, dėl pinigų, dėl šlovės, dėl karjeros galimybių – tada Jūsų vieta kur nors kitur. Dirbdami gydytoju turėsite kovoti už paciento sveikatą ir gyvybę. Ar užteks drąsos prisiimti tokią atsakomybę? Reikės pakovoti ir už save – konkurentai Jus bandys sužlugdyti, o iš pacientų ar jų namiškių teks išgirsti ne vieną skaudinantį Jus žodį. Teks dirbti daug, dažnai be poilsio, kada negalioja jokie darbo grafikai ir atlyginimas niekada neatitinka atlikto darbo. Būsimas gydytojas visų pirma turi mylėti žmones, turi mokėti su jais bendrauti. Ir mokėti šypsotis.”
P.S.
Mano vaikiška svajonė tapti gydytoja iš tiesų buvo labai reali. Teko studijuoti Kauno MA (dabar LSMU) pusantrų metų. Ir nors mokslai sekėsi neblogai, antrame kurse supratau, kad nesugebėsiu pakelti šios profesijos ypatumų. Nenorėjau būti šiaip sau gydytoja, o gera – nebūčiau mokėjus. Galbūt pritrūko motyvacijos, paskatinimo, bet jeigu tik būtų didžiulis noras ir susidomėjimas, kaip mano pašnekovų – kas žino?.. Mano kurse sutikau žmones, kurie į mediciną bandė stoti kelerius metus iš eilės, o kadangi norinčiųjų buvo daug, jiems pritrūkdavo vieno ar kelių balų, – ir vėl buvo priversti bandyti kitais metais. Ir jie bandė, nes atkakliai siekė savo tikslo. O prarastus metus išnaudodavo ligoninėse, dirbdami prie ligonių lovų savanoriais. Štai čia ir mačiau būsimus gydytojus – iš pašaukimo…
Božena Bobinienė, punskas.pl