Anądien teko kalbėtis su vienu žvalgybos karininku, kuris parodė krūvą pavyzdžių, kaip tyliai ir nuosekliai mums į smegenis brukama sovietinė mąstysena. Tai daroma kuo įvairiausiais būdais – ne tik rusiškomis dainuškomis, serialais ar snoriškomis žiniomis… Dauguma fokusų atliekama tarsi cirke, veik nematomai. Tarkim, kokia nors populiarios lietuviškos TV šou studija tarsi netyčia pasipuošia didelėmis, raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis… Arba TV laidos vinjetėje vos pastebimai šmėsteli sovietinis simbolis… Arba rusų estrados artistai „netyčia“ atvyksta koncertuoti būtent vasario 16-ąją ar per kitas nacionalines šventes, idant išplautų ribas tarp to, ką ketinome švęsti, ir to, ką švęsti siūlo užsienio spec. tarnybos.
Ypač smagi smegenų plovykla yra organizuoti internetiniai komentarai, kurie sistemingai ir masiškai siunčiami iš kelių užsienyje esančių kompiuterių – dažnai net nesivarginant parašyti naujų tekstų, o tiesiog „copypaste“ būdu tiražuojant senuosius ruošinukus. Ir tai atsitinka mažne po kiekvieno tautiškai ar istoriškai svarbesnio rašinio – ar apie Lietuvos kariuomenę, ar apie partizanus, ar apie tarptautinius santykius.
Tenka konstatuoti, jog didžioji kaimynė gana aktyviai dirba, kurdama aplinką, palankią sovietinei okupacijai. Buvusiai ar būsimai – koks skirtumas.
II
O kaip šiame kontekste atrodome ir dirbame mes? Atrodome ganėtinai apsidirbę… Ypač kai panieka (tyčiojimasis iš saviškių) tampa itin mėgstamu nacionaliniu-kultūriniu patiekalu. Tik keistoka, kai tokio pobūdžio paraiškos finansuojamos valstybinių Kultūros ar Spaudos, radijo ir TV rėmimo fondų.
Savižudiškos aplinkos kūrimo apraiškas regime ne tik laikraščiuose ar per TV, bet ir teatre, kine, dailėje, literatūroje – itin jautriose nacionalinės kultūros sferose, motyvuojančiose mūsų elgseną, jauseną ir išvažiuoseną.
O gal įmanoma naudotis ne vien išpopuliarintomis juodosiomis ar pilkosiomis technologijomis, bet ir užmirštomis baltosiomis? Pvz., iki Sąjūdžio mitingų virš Lietuvos kabojo baltasis (baltiškasis?) debesis, palaikęs viltį, jog Lietuva gali būti ir laisva. Tokia Ji ir tapo… Tą vilties debesį sukūrė partizanai, romuviečiai, disidentai, „Katalikų kronika“, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis, S. Geda, krepšininkai, V. Kernagis.
Gal ir mes nūnai sugebėtume sukurti ir virš Lietuvos pakabinti kokį nors baltėlesnį debesėlį? Teikiantį viltį, jog Lietuva kada nors gali būti ir garbinga. Ne tik tulžinga…
III
Aną vasarą teko dirbti stovykloje su agresyvesniais berniukais. Naktiniai partizaniški žygiai, dainos juos paveikė gan stipriai – Lietuvos istorija tapo ir jų skausmu bei rūpesčiu. O išvažiuojant visi ilgai nenorėjo skirstytis – vis prašė, kad dar ir dar padainuotume „Jei ne auksinės vasaros“.
Regis, liaudies dainos (ir partizaniškos) yra vienas iš greitesnių būdų privatizuotis Lietuvą, pažadinti blėstantį Tėvynės jausmą. O tai pajutus, keičiasi ir atsakomybės suvokimas. Ir nieko nebereikia auklėti, perauklėti ar aiškinti…
Galima tik įsivaizduoti, kaip pasikeistų Lietuva, jei Bunkė su Mia pervažiuotų Lietuvą su partizaniškomis dainomis!!! O jei tarp dainų dar paskaitytų ir Just. Marcinkevičiaus eilių, kasžin – ar neištiktų Lietuvos Atgimimas Nr. 2?
Vytautas V. Landsbergis, www.alfa.lt
—sako:,,jie susilaukia ir atsakomosios lietuvių neformalų reakcijos internete.“-štai čia ir bėda,kad toks svarbus kontrpropagandinis ir propagandinis darbas vyksta praktiškai tik neformalų patriotų pastangomis.Valstybės įnašas čia juokingas ir apgailėtinas,kartais net kenksmingas.
Taip, kinietiškosios „50 cent army“ (kitaip – „50 cent party“) rusiškasis analogas buvusios CCCP informacinėje erdvėje veikia jau tikrai gerą dešimtmetį. Atrodo, sutapo su B.Jelcino atsistatydinimu (nuvertimu?), ir jauno bei ambicingo kgbisto atėjimu į valdžią …
Gudai kažką irgi Lietuvoje mėgino, bet pamatė, kad ne jų nosiai ir kišenei, todėl daugiau stebi ir analizuoja, ir tik retkarčiais į internetą išlenda, kai reikia „ginti“ Baltarusijos oficialųjį įvaizdį.
Lenkai kol kas dar patys nelabai suvokia ko siekia, bet mėgina juos kopijuoti, nors tie mėginimai atrodo gana neprofesionalūs (matyt, tokie ir yra, nors … juk ir valstybiniu lygmeniu panaši pozicija išsakoma?), nes parodo visišką nesusigaudymą mūsų visuomenėje ir kažkokius pamatinius mąstymo stereotipus, kurie trukdo jiems adekvačiai įvertinti situaciją. Šiaip ar taip, jie susilaukia ir atsakomosios lietuvių neformalų (arba kažkokios partijos rėmėjų) reakcijos internete.