Jono Juravičiaus dėka Seinuose vieši ne tik mokytojai, bet ir kiti svečiai iš Lietuvos. Štai rugpjūtį LLD aplankė Jonas Juravičius su Broniumi Kašelioniu (literatu, spaudos darbuotoju, kraštotyrininku, baigusiu Krikštonių vidurinę mokyklą ir Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, knygų „Dainavos partizanai“ ir „Dainava. Seinų kraštas“ autoriumi) ir ornitologu Česlovu Savicku iš Krikštonių. Pasakojo jie apie save ir gimtą kaimą, į kurį sugrįžo išėję į pensiją. Svečiai pirmą kartą Seinų krašte lankėsi apie 1970 metus per kraštotyrininkų išvyką į Berznyką, Augustavą, Gierložę ir Suvalkus. Šiaip prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kaip rašoma knygoje „Dainava“, iš Seirijų kalnelių stebėdavę bažnyčios bokštus, už girių žiburėlius. „Kartais perlėkę spygliuotas vielas, atsklisdavo lietuviškų dainų aidai… Mirguliuoja tėvų ir senelių regėtas kraštovaizdis su turtingiausiu gimtosios žemės vardynu. Paskutinis 1897 m. rusų administracijos atliktas surašymas byloja, kad Seinų apylinkėse tuomet gyventa 59, 65 proc. lietuvių.“
Ornitologas Česlovas Savickas, Vilniuje baigęs biologiją, ilgus metus buvo Ornitologijos katedros vedėjas. Prie Obelijos ežero Lietuvai augino laukines žąsis. Pradžioje jų parsivežė iš Estijos. „Su Mečislovu Valiumi (biologijos mokslų daktaru) įkurdinome ornitologijos stotį ir Lietuvai grąžinome pilkąsias žąsis. Per 30 metų jų užauginome ir sužiedavę laisvėn išleidome apie 200. Labiausiai jos nukentėdavo Lenkijoje, gaudavome užuojautą su žiedeliu nuo kojelės. O kai tapo įtrauktos į Raudonąją knygą, negaudavome laiškų nei žiedelių, bet ir taip žinia, kad daugiausia jų skrendant į šiltuosius kraštus nušauna medžiotojai tik už sienos“, – pasakojo Česlovas.
„Auginu ir retus augalus, taip pat dekoratyvinius. Vienas jų tai auksinė šaknis (radiolė). Kinijoje už ją duodavo tiek aukso, kiek šaknis sverdavo. Dėl to ir pavadinta auksine. Aš gavau jos iš kino režisieriaus Abukevičiaus, kuris parsivežė iš Altajaus. Ja gydomasi nuo visų ligų, panašiai kaip ženšenis veikia.
Auginu dar graikinius riešutmedžius, natūraliom sąlygomis kolonines tujas, kurios nenudžiūva nei nenušąla persodintos. Paaugintų dalį parduodu. Gyvatvorėm tinkančių iš sėklų priauginu (vakarinės tujos). Įdomūs valgomieji sausmedžiai, kurie priaugina pirmųjų po žiemos uogų. Turėjau keletą daigų, o dabar auginų iš sėklų. Man jų padovanojo bitininkas daktaras Algirdas Amšiejus, kuris prieš 10 metų sugrįžo tėviškėn į Žilvičius. Čia gražios vietos: Žilvukliškės miškas, buvęs dvaras, Kuculiškės ir Kuculių kaimas, kuriame Juodabalėj auga baliniai vėžliukai.
Prie mano sodybos laikosi pastovi viešnia bitė – dedešvinė tetralonija. Ji minta dedešvinių šeimos augalo (gėlės) žiedadulkėmis – šios vienintelės gėlės nektaru. Gyvena urveliuose žemėje. Ta bitelė trumpesnė už paprastas bites. Vaikus išsiaugina kartą per metus. Man labai rūpi, kad ji neišnyktų. Todėl auginu dedešvinių šeimos augalą bei kvepiantį sirinį klemalį. Mat turiu ir paprastų bitučių pora avilių.
Gamtą mėgau nuo mažens. Senelis buvo bitininkas, gyveno Bukančių kaime, turėjo 10 avilių. Kunigas Jonas Reitelaitis man pirmas bičių padovanojo ir dar avilį davė. Tada buvau mažas mokinukas, kai eidamas pro kleboniją ant tvoros pamačiau bičių spiečių ir nuėjęs pranešiau kunigui. Jis pasakė, kad pasiimčiau. Mat kunigas esąs jau senas, jam sunku. Ir dar avilį padovanojo. Surinkau spiečių, ir tokia buvo pradžia. Šį kunigą labai gerbiu.“
Bronius Kašelionis apie jį rašęs: „Jonas Reitelaitis gimė 1884 m. lapkričio 23 d. Sasnavos valsčiuje, Navasadų kaime. 1899 m. rugsėjo 27 d., jau turėdamas 15 metų, baigė rusišką Sasnavos pradžios mokyklą. Iki 1906 m. siuvėjavo. Iki 1907 m. vaikščiojo į Marijampolę (10 kilometrų) pas vikarą Motiejų Gustaitį, kur rengėsi eksterno egzaminams į ketvirtą gimnazijos klasę. 1907 m., turėdamas dvidešimt trejus metus, Marijampolės gimnazijoje išlaikė eksterno egzaminus, įstojo į Seinų kunigų seminariją.
Seinų apskritis buvo nutįsusi iki Nemuno, apėmė Miroslavą, Lazdijus. Seinai tada buvo lietuviškesnis miestas negu Kaunas. Antanas Vienuolis, važiavęs į Seinus pas dėdę vyskupą Antaną Baranauską, prisiminimuose rašė, kad kai Kaune lietuviškai paprašė arbatos, pardavėja jį išvadino mužiku. Tuo tarpu Seinuose tuo metu visi viešai kalbėjo lietuviškai.
Barokiniuose dominikonų rūmuose, šalia barokinės katedros, buvo ir seminarijos biblioteka, kurioje klierikas J. Reitelaitis dirbo knygininku. Seminarijoje beveik visi klierikai buvo lietuviai. Bažnyčios istoriją dėstė suvalkietis profesorius Pranas Augustaitis. J. Reitelaitis, dirbdamas seminarijos bibliotekoje, rado Simono Daukanto rankraštį, retų žinių apie pirmąjį lietuvybės švietėją Suvalkijoje Antaną Tatarę. Seminaristai lietuviai vis eidavę į miškelį, esantį prie seminarijos, padainuoti lietuviškų dainų. Seminarijoje buvo įkurta slapta lietuvių kuopelė.“
Pašnekovo gimtam Krikštonių kaime yra Kristaus Karaliaus bažnyčia, pastatyta 1932 metais (šios bažnyčios projekto autorius kunigas J. Reitelaitis), Jono Reitelaičio namas – muziejus, įkurtas 1990 metais. Krikštonių kaime esąs piliakalnis, Krikštonių pilkapis – respublikinės reikšmės archeologinis paminklas; Onciškių kaime – Onciškių senkapiai – vietinės reikšmės archeologinis paminklas. Šlapikų ir Žilvičių kaimai bei dalis Krikštonių kaimo prie Nemuno (apie 152 ha seniūnijos teritorijos) įeina į Dzūkijos nacionalinio parko sudėtį.
„1922 m. „Mūsų senovėje“ išspausdino monografiją apie Liškiavą, 1927 m. „Tautoje ir Žodyje“ – medžiagą apie Veisiejus, Leipalingį. Tais pačiais metais, po trumpo vikaravimo Seirijuose, buvo perkeltas į Krikštonis.
(…) Mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto bibliotekose saugoma apie 300 J. Reitelaičio rašytinių vienetų: jo surištų knygų, knygelių, palaidų lapų, kurių turinį daugiausia sudaro XVI a. privilegijų aktų nuorašai, išversti (arba ne) iš lotynų, lenkų ir senosios slavų kalbų, pvz., Užnemunės Dzūkijos monografijos, daugiausia buvusios Seinų apskrities miestelių monografijos, išrašai iš bažnyčių inventorių, žinios apie dvarus, jų žemių brėžiniai, jo užrašyti atsiminimai apie 1863 m. sukilimą, spaudos draudimą, etnografinės įdomybės.“
Bronius ir Česlovas ne tik rašo prisiminimus, eiles. Jie augina darže gėles ir kuria gėles iš nugludintų akmenėlių. Šiuo menu juos „užkrėtė“ Broniaus brolis Antanas, kuris pats pirmasis pokariu baigęs politechniką.
„2011 m. vasario 18 d. Lietuvos nepriklausomybės minėjimo proga nominacijos buvo įteiktos kraštotyrinių knygų autoriui Broniui Kašelioniui, pedagogui Visvaldui Masėnui bei Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narei, medikei Janinai Ražukienei. B. Kašelionis niekada nebuvo nutolęs nuo gimtojo krašto, domėjosi savo krašto istorija ir okupacijos sąlygomis, slapta rinko medžiagą apie tautos pasipriešinimą okupantams, ypač Dzūkijos krašto partizanų kovas. Išleido istorines knygas „Dainavos partizanai. Šarūno rinktinė“, „Dainava. Seinų kraštas. Istorija, kultūra, žmonės“ bei atlasą apie Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų kovų atmintinas vietas. Taip pat poezijos knygą „Miške einantis laikrodis“. Parašė daug istorinių ir kraštotyrinių straipsnių, skaitė pranešimus įvairių švenčių progomis bei rengtose konferencijose. B. Kašelionis daug dirbo, padėjo surinkti informaciją apie Seirijų krašte veikusius partizanus, suteikė neįkainojamą pagalbą įamžinant jų žuvimo vietas bei juos perlaidojant“, – rašoma rašte apie šios iškilios asmenybės nuopelnus Lazdijų kraštui ir valstybei. Prieš kelerius metus B. Kašelionis sugrįžo gyventi į gimtąjį Krikštonių kaimą ir toliau renka vietos folklorą, istorinę ir kraštotyrinę mūsų krašto medžiagą, aktyviai dalyvauja vietos bendruomenės veikloje, groja Krikštonių kaimo kapeloje.“
Dėkoju mieliems pašnekovams už malonų susitikimą.
G. Pakutkienė, punskas.pl