Ateinančiais metais sukanka 70 metų, kai buvo paskelbta istorinė Lietuvių Charta, kuria įsteigta Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Organizacija vienija visus už Lietuvos ribų gyvenančius tautiečius ir siekia išlaikyti lietuvių tautos gyvybę: jos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas. LR Seimas, atsižvelgdamas į diasporos svarbą Lietuvai, šios sukakties proga 2019-uosius paskelbė Pasaulio lietuvių metais. Kuo vertingas kokybiškas Lietuvos išeivijos ir valstybės dialogas, komentuoja PLB pirmininkė Dalia Henke.

Nuo ekonominių ir politinių iki socialinių emigrantų

Įprastai yra skiriamos keturios pagrindinės emigracijos iš Lietuvos bangos. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą (XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje) lietuviai, vadinamieji „grynoriai“, geresnio gyvenimo ieškojo užsienyje, ypač už Atlanto. Tuo metu jie emigruodavo daugiausia dėl ekonominių sumetimų. D. Henke pažymi tai, kad ir tuomet emigracija buvo masinis reiškinys – „grynoriai“ išvažiuodavo šeimomis. Tiesa, kai kurie jų, užsidirbę pinigų, grįžo, ypač Smetonos valdymo laikotarpiu, ir čia supirko ūkius. Šiai bangai tyrinėtojai dažnai priskiria ir tarpukario emigraciją (1920–1940 m.).

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo vadinamoji „dipukų“ karta. Daugiausia tai buvo inteligentijos atstovai, į Vakarus pasitraukę dėl politinio persekiojimo. Galima sakyti, tai buvo priverstinė migracija, kadangi egzistavo tik du pasirinkimai – į Vakarus arba į Sibirą. Būtent šios bangos emigrantai sukūrė Lietuvių Chartą, telkė lietuvių diasporą kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Chartos pagrindu įsteigta PLB „dipukams“ prilygo antrai Lietuvai – PLB netgi turi savo atskirą Konstituciją ir Seimą.

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, skiriami trečios bangos emigrantai. Daugelis jų vėlgi emigravo dėl ekonominių priežasčių, ypač po 2008-ųjų finansinės krizės, kuomet ekonominė šalies situacija dramatiškai suprastėjo.

Pokriziniu laikotarpiu, atrodytų, ekonomika auga, bet žmonės vis tiek išvažiuoja. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) duomenimis, nuo 2015 metų vėl fiksuojamas, nors ir ne toks didelis kaip krizės metu, tačiau emigracijos srautų augimas. Nuo tada prabilta apie socialinę tautiečių emigraciją. Pastarieji, pasak D. Henke, emigracijos tyrimų lauke dar vadinami ketvirtabangiais.

„Prisiminkime akademiko Maslovo poreikių piramidę. Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo, kai patenkinami šie, atsiranda socialiniai ir taip – laiptais aukštyn. Jeigu naujai atsiradę poreikiai būtų patenkinti, tuomet nebereikėtų grįžimo programų. Socialiniai emigrantai yra kaip švytuoklės – migruoja po visą pasaulį, pagyvena vienur, kitur, bet galop grįžta gyventi į Lietuvą“, – dėsto D. Henke.

Daugybinė pilietybė – politinis sprendimas

Šimtmetis, regis, gera paskata vėl į dienos šviesą iškelti daugybinės pilietybės klausimą.

LR Konstitucijos 12 straipsnyje rašoma: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“.

Apeliuojama į Pilietybės įstatymą, kuriame ir numatoma pilietybės įgijimo ir netekimo tvarka.

Nagrinėjant Pilietybės įstatyme numatomus atskirus atvejus, pastebėsime, kad išlygos yra taikomos piliečiams Lietuvą palikusiems iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir jų atžaloms – gimusiems ir augusiems Rusijoje tremtinių vaikams ir vaikaičiams. Taip pat asmenims, palikusiems Lietuvą ir po karo išvykusiems į Jungtines Valstijas, Jungtinę Karalystę, Australiją, Braziliją, Vokietiją ir kitas šalis ir jų palikuonims, įgijusiems pilietybę natūralizacijos keliu. Pilietybės įstatyme išskiriami ir lietuvių šeimos užsienyje gimę vaikai, kurių tėvai išvyko iš Lietuvos jau po nepriklausomybės atkūrimo. Visi kiti iš nepriklausomybę atgavusios Lietuvos išvykę piliečiai galimybės turėti daugybinę pilietybę neturi.

„Ginčas dėl daugybinės pilietybės, mano manymu, yra pernelyg ilgai užsitęsęs, nes teisiškai yra pakankamai erdvės išlygoms ir Konstitucijoje, ir Pilietybės įstatyme. Pilietybės įstatymas jau dabar apibrėžia platų išlygų diapazoną, kuris gali būti dar labiau plečiamas. Skaičiai jau dabar yra reikšmingi: teise išsaugoti Lietuvos pilietybę pasinaudojo jau daugiau negu 25 tūkst. žmonių. Vadinasi, šie moka mokesčius ne vienoje šalyje, tarnauja kariuomenėje irgi, ko gero, ne vienoje šalyje. Akivaizdu, praktikos daugybinės pilietybės taikyme jau turime, tad tai, atrodo, yra labiau ne teisinis, o politinis sprendimas“, – pastebi ji.

Henke atkreipia dėmesį ir į tai, kad nerimas dėl Pilietybės įstatymo praplėtimo visuomenėje kyla labiau dėl nežinojimo ir dezinformacijos nei dėl realios grėsmės. Ji pažymi, kad kalbant apie daugybinę pilietybę, reikėtų keisti retoriką ir, užuot akcentavus tai, ką asmuo neva įgis, kalbėti apie tai, ko jis nenori prarasti.

„Mūsų, Pasaulio lietuvių bendruomenės, aukščiausias uždavinys – tapatybės išlaikymas kalbos, kultūros, papročių, pilietybės ir kitomis prasmėmis. Dialogui apie pilietybės išsaugojimą kviečiame jau daugiau nei dešimtmetį, stengiamės išaiškinti, kaip pačiai Lietuvai yra svarbu turėti globalius piliečius.

Žinoma, žmonių grupė, kuri išvyksta, nusisuka ir uždaro duris, egzistuoja ir egzistuos. Jiems pilietybės išsaugojimas nėra aktualus, bet niekas juk ir nebūtų priverstas jos išsaugoti, o tai reiškia, kad pilietybę pasiliktų tik tie, kurie išties yra patriotiškų pažiūrų, nori burtis ir kurti naudą mūsų šaliai bei kuriems rūpi tautos likimas.

Pabrėšiu tik viena – referendumas nėra mūsų tikslas. Pasaulio lietuvių bendruomenės tikslas yra kur kas didesnis nei referendumas. Ilgą laiką veikėme vardan nepriklausomos Lietuvos, dabar – dėl stiprios Lietuvos. „Daugiau pasaulio Lietuvai ir daugiau Lietuvos pasauliui“ – štai tokia fraze galėtume apibūdinti mūsų siekį“, – tvirtina D. Henke.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 2.0

PLB pirmininkė teigia, kad ypatingai žalingas yra tautos skirstymas į dvi stovyklas „juos“ ir „mus“, neva geruosius lietuvius, gyvenančius Lietuvoje, ir bloguosius lietuvius, gyvenančius užsienyje. Neatsitiktinai ir turime labiau išvažiuojančią Lietuvą, o ne grįžtančią.

„Kuo anksčiau suprasime, kad esame viena ir ta pati tauta, nepriklausomai nuo to, kur gyvename, kad esame vieni kitiems labai reikalingi, tuo greičiau tapsime stipria pasaulio Lietuva. Anksčiau Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo nuo pat Baltijos jūros iki Juodosios jūros. Šiandien Lietuvos bendruomenės paplitimą metaforiškai galime apibrėžti dar platesnėmis geografinėmis ribomis – nuo pat Vašingtono Jungtinėse Valstijose, kur yra lietuvių bendruomenė, iki bendruomenės Velingtone Naujojoje Zelandijoje. Šiandien, vienydami nutolusias bendruomenes, jungiame vandenynus“, – džiaugsmingai kalba PLB pirmininkė.

Lietuvių kilmės žmonių užsienyje, pasak D. Henke, galime skaičiuoti du–tris milijonus. O pasaulio lietuvių bendruomenių iš viso šiuo metu oficialiai yra 45.

„Žinoma, kiekvienos šalies lietuviai turi savo specifiką. Rusijos lietuviai yra vienokie, Amerikos – kitokie, Australijos – dar kitokie. Vieni yra daugiau nutolę, todėl iššūkiu jiems tampa vien lietuvių kalbos išsaugojimas, kiti yra mažiau nutolę, dažniau grįžta. Tačiau laimėjimas yra vien tai, kad šios bendruomenės nori burtis po viena Pasaulio lietuvių bendruomenės vėliava“, – sako ji.

Senos ir naujos bendruomenės

Į klausimą, nuo ko priklauso mūsų tautiečių bendruomenių aktyvumas, ji atsako, kad tai apsprendžia lietuvių, gyvenančių toje šalyje, skaičius bei bendruomenių tradicijos.

„Reikia pastebėti, kad senosios bendruomenės, įkurtos „dipukų“, turi savo ypatumus ir tradicijas. Tokios bendruomenės yra Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikos valstybėse (Argentinoje, Urugvajuje, Venesueloje, Brazilijoje), Prancūzijoje, Vokietijoje. Senoms bendruomenėms savaime suprantamas dalykas yra rėmimas – Pasaulio lietuvių bendruomenės, užsienyje leidžiamos spaudos. Fenomenalu tai, kad neretai jie dar šneka senovine „užkonservuota“ lietuvių kalba.

Naujai atvykę į šias šalis turi pritapti prie senųjų bendruomenių tradicijų. Kartais skirtingų bangų emigrantų susidūrimas būna problematiškas, – dėsto D. Henke. – Galbūt paprasčiau yra toms bendruomenėms, kurios yra naujai susikūrusios. Pavyzdžiui, Norvegijos, Airijos, Ispanijos, Izraelio, Turkijos bendruomenės, kurios kūrėsi jau po nepriklausomybės atgavimo ir tai darė visai kitokiu pagreičiu. Neturėdamos ilgametės bendruomenės istorijos, jos visą savo veiklą pradėjo tarsi ant balto lapo.“

PLB pirmininkė pažymi, kad lietuvių paplitimu pasaulyje reikia išmokti labiau pasinaudoti. Ji skatina mokytis iš kitų diasporos tautų, tokių kaip airiai ar žydai, iliustruojančių, kad tauta, nors ir pasklidusi, būdama vieninga, turi labai daug potencialo.

Svarbiausia – laukti grįžtančiųjų

Dabar jau turime ir integracinę problemą. Pavyzdžiui, lietuvių šeima grįžta su vaikais. Kyla klausimas, kaip tuos vaikus integruoti taip, kad nebūtų patyčių dėl, pavyzdžiui, begyvenant užsienyje, pakitusios lietuvių kalbos. Švietimo sistema, D. Henke teigimu, kol kas dar tik pradeda žengti pirmuosius žingsnius, spręsdama integracijos klausimus. Ji mano, kad švietimo sistema turi būti keičiama iš pagrindų, formuojamos integralios klasės.

„Kartais grįžusiųjų nelaukiame nei akademiniame pasaulyje, nei darbo rinkoje. Esą jie pernelyg gerai žino savo teises, reikalauja didesnio atlyginimo ir yra tiesiog konkurentai. „Kažkas atvažiuoja ir mokina“ yra pati blogiausia retorika, kurią dar tenka išgirsti. Visgi, laukti grįžtančiųjų, mano galva, yra visų mūsų pareiga.

Apskritai, manau, mums visiems reikia daugiau pozityvumo. Apsidairykime – jau dabar Lietuva yra sėkmės istorija, palyginti su tuo, kur buvome 90-aisiais. Pagaliau iš tikrųjų tai įsisąmoninkime ir didžiuokimės“, – šypsosi PLB pirmininkė.

PLB inf.