Darželio gėlės

Prie kiekvieno lietuvio trobos visada būdavo gėlių darželis, kad būtų gražu. Tai buvo sodybos puošmena, džiugino akį. Darželis buvo ir jaunimo susirinkimo vieta. Prie jo šokdavo, dainuodavo, grodavo. Ypač svarbus jis buvo mergaitėms: „Jei darželis žolėtas ir neravėtas – apsileidusios mergos. Jei gražus – mergos gražios ir darbininkės“ (Mikasė Marcinkevičienė, Žagariai). Moterys sako, kad darželio priežiūra buvo tiesiog pomėgis, džiaugsmas. Mergaitės jau nuo mažens mėgo gėles, norėjo jomis pradžiuginti artimus žmones.

Birutė Roglienė iš Žagarių pasakojo liūdną savo šeimos istoriją. Jos liko penkios sesės, mažiausiai Onutei buvo tik 4 metai, kai mirė jauna mama. Tėvelis buvo su viena koja, nes per karą sprogmuo kitą nutraukė. Bet jis pats įsitaisė medinę, su ja eidavo ir ardavo arkliais žemę, visa kita ūkyje darydavo. Net kaimynai jį praminė geležiniu žmogumi, kuris nepasiduoda likimui, viską dirba ir pats tvarkosi. Liko penkios dukros tik su tėte. Troboje jaunesnės, o laukuose vyresnės kaip vijurkai sukosi. Vyresnėlės sesės mokė jaunesnes ir virti, ir kepti, ir siūti – ko buvo pramokusios iš mamos ar gyvenimas išmokė. Vaikystės patirtis visoms pravertė ateity sukūrus savas šeimas. Visos be galo mėgsta švarą, tvarką, gerai siuva, gamino vestuvėms, šermenims ir savo šeimoms, be galo mėgsta darželius su įvairiaspalvėmis gėlėmis. Pas vieną jų, Marytę Jančienę, nuo ankstyvo pavasario gėlės žydi ir stebuklingais kvapais palydi kiekvieną praeivį. Džiugina iki vėlyvo rudens.

Birutė Roglienė, kasmet savam darželyje priauginusi gėlių, renka jų sėklas ir klijuodama sukuria puikius paveikslus įvairioms progoms. Mėgsta sodinti gėles spalvotais žiedeliais, kurios nuskinamos dar iki galo neišsiskleidusios (aišku, kažkiek jų palieka dėl sėklų kitiems metams). O sausiukais vadinamų įvairiaspalvių gėlių labai daug prirenka ir laiko Velykų sekmadieniui papuošimui. Verbų sekmadieniui paruošia verbą ir sau, ir anūkams, ir nuneša bažnytėlėn puokštes. Kitos moterys taip pat atneša Žagarių bažnytėlėn gėlių ir puošia, tvarko. Anelė Jančiulienė su dukrom, Elena Vaškienė, Onutė Jančiulienė. Danutė Miškelienė parūpino Jėzaus širdies paveikslą, kuris kabo ant sienos netoli altoriaus. Jį nutapė pas Danutę vasarojusi tapytoja iš Prancūzijos (nukopijavo iš mažo paveikslėlio). Paliko tokį atminimą. Didelis, bene didžiausias, indėlis – Zigmo Vaškio, vadinamo auksarankiu. Jo darytas Žagarių bažnytėlės altoriaus stalas, kryžius, langai. Pernai su sūnum ir tualetą įrengė vietoje, kur po karo stovėjusi tokia trobelė. Prisiminęs, kad po ta troba buvo rūsys, atkasė samanom ir žole apžėlusius pamatus, surado tą rūsį, ant jo pastatė iš Seinų atvežtą dviem durelėm namelį – tualetą. Tai ir turistams, ir saviems patogumas.

Mikasė Marcinkevičienė su dukra Genute neaptvertam darželyje augina kasmet galybę gėlių, krūmelių. Sako, daug būna iššalusių po žiemos ir medelių, ir rožių, bet ir vėl sodina, sėja, prižiūri. Augalai džiugina ir akį, ir širdį.