Darželio gėlės

 Ponia Mikasė sako, kad darželio gėlės buvo naudojamos ne tik puošimui, bet ir vaistams. Aptverdavo darželį statinių ar vielos tvorele, kad vištos neiškapstytų ar nutrūkęs gyvulys neišmindžiotų. Gėlių darželį seniau rengė prie gyvenamojo namo, o dabar tai plačiai ir už namo, ir pakelėj. Darbo daug, bet verta, nes visur gražu.

Darželių plotas buvo įvairus: vieni įrengdavo per visą namo šoną, abipus prieangio, kiti tik vienoje prieangio pusėje, treti „L“ formos – vienoje prieangio pusėje ir iš namo galo. Kartais darželis atrodydavo kaip audinio raštas (žinant, kokiom spalvom pražys, gėlės pavasarį būdavo susodinamos į pasižymėtas lysveles).

Seniau pakraščiuose sukasdavo pailgas lysveles, viduryje – keturkampes arba apvalias, klombomis vadintas. Lysvelių kraštus tvirtino akmenukais, plytom gražiai išdėliodavo, apsmaigstydavo išlenktais karklų lankeliais.

Įvairiaspalvės saulutės tikdavo įpinti į rūtų vainikėlį, beriant gėles procesijoje ir puošė darželį.

Kastulė Vainaitė-Žukauskienė pasakoja:

– Gėlytėm ar akmenukais kraštukus žymėdavom. Darželyje sodinom ir močiutė, ir mama, ir aš dažniausiai daugiamečius augalus, kad jų nereikėtų kasmet sėt, sodint. Pavasaris išaušo, visi išlindo, ir jau gražu, viskas gerai, žydi.

Daugiamečius flioksus vadino karkliukais ir augino dėl gražių žiedų ir malonaus kvapo. Sodindavo visokių spalvų: baltų, mėlynų, rožinių, raudonų. Ankstyvą pavasarį jų šaknelėmis dalijosi kaimynė su kaimyne, kad kiekviena turėtų visų spalvų. Šias aukštas gėles sodino darželio pakraščiuose, prie tvoros. Žiedai matydavosi pro statinių tarpus.

Marijona Raudonavičiūtė-Klimasarienė pasakojo, kad sodyboje saugo karkliukus, „kolčikus“, rūtas ir bijūnus kaip mamos palikimą. Negražūs, bet kvepiančiais lapeliais dėl vaistų buvo auginami kartieji kiečiai, vadinti metėlėm. Jie augo darželių kampuose. Metėlės buvo vaistai nuo virškinimo ligų, ypač nuo viduriavimo.

Rūtos buvo ypač gerbiamos, nes jų reikėjo įvairioms apeigoms. Jos augo garbingoj vietoj, darželio viduryje. Sakydavo: „Jei nėr rūtų, tai ne darželis“. Stengdavosi rūtas sėti šv. Jurgio dieną.

Paprastieji sinavadai, dar vadinami katilėliais, greit augdavo. Jie patys pasisėdavo, todėl ilgai neišnykdavo. Tai daugiamečiai augalai.

Bijūnai ir rūtos buvo nuo seno pagrindinės gėlės. Ir dabar jos labai mėgstamos ir sodinamos. Ypač tie anksti raudonai žydintys bijūnai. Jei gerai patręši žemę, tai ir apsipila galybe žiedų.

Janina Griškienė su martele Ieva apjuosė virvelėmis didelius bijūnų krūmus, tai jie neišvirto ir patogu buvo nupjauti aplinkui pasėtą žolelę. Jie ilgai pilnaviduriais raudonais, rožiniais ir baltais žiedais žydėjo ir kvepėjo. Bijūnus mėgsta beveik kiekviena šeimininkė dėl jų gražių žiedų. Nors žydi ne per ilgai, bet džiugina akį ir priežiūros didelės nereikalauja.

Iš vienamečių gėlių mėgstami (daugelio jau daiginami vazonėliuose ant palangių, o pavasarį atšilus orams bus susodinti darželiuose) astrai, sinavadai. Atšilus tiesiai į išdirbtą žemę bus sėjami motiejukai, kurių žiedai gražiai kvepia vakarais, medetkos (vaistinis augalas, tinkamas ir salotoms, ir arbatai), nasturtos, įvairiaspalviai sausiukai. Jei žiemą neiššalo, šeimininkės tikisi ir rožių (dar pridengtų nuo rudens eglišakiais) gražių žiedų. Darželiuose vis dažniau dėl paįvairinimo pasėjama linelių. Jie gražūs ir žydintys – mėlynakiai, ir nunokę – auksu tviskantys. Gražu, kad jie vėl gerbiami kaip senovėje.

Daug kitokių „įmantrių“ gėlių ir gėlelių sodinama ir sėjama darželiuose.  Pelėžirniai ypač maloniai kvepia. Leukonijų žiedeliai – nors paprasti, bet svaigiai kvepia vakarą ir naktį. Levukai dažniau auginami dėl gražių įvairių spalvų žiedų.

Taigi pats metas pasirūpinti sėklomis. Kas dar nepasėjo vazonėly ant palangės gėlių, tas turėtų paskubėti, kad pavasarį atšilus darželyje galėtų pasodinti.

Julius Pakuckas iš Seinų jau prisėjęs visko po truputį. Jam sekasi auginti. „Ot pas Juliukų auga ir žydzi kap an mielių“, – sako ne vienas praeivis. Mat darželis kasmet nuo pavasario iki rudens šalnų pilnas įvairiaspalvių žiedų. Jis negaili sėklų kitiems. Gėlių puokštę nuneša ir prie vyskupo Antano Baranausko paminklo.

 

Džiaukimės tuo, ką turime, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, jog kitas yra laimingas.

(Seneka) Gyvenimas – menas visur surasti grožį ir džiaugsmą. (Maksimas Gorkis)

G. Pakutkienė, punskas.pl