Blogiausia, kad tie lietuviai baisiai lietuvina Lietuvą. Šneka lietuviškai, rašo lietuviškai, gatves vadina lietuviškai, tyčia, kad lenkas jaustųsi ten svetimas.
Prieš pat rinkimus ministras Radoslavas Sikorskis (Radosław Sikorski) nusprendė padovanoti dviejų šimtų keliasdešimt litų premiją tiems Vilniaus krašto tėvams, kurie leis savo atžalas į lenkiškos, o ne lietuviškos mokyklos pirmąją klasę. Jeigu Vokietijos vyriausybė duotų premiją tiems sileziečiams, kurie Opolės regione leistų vaikus į vokiškas mokyklas, mes tikriausiai pasipiktintume. Tačiau vokiečiai Silezijoje – žinia, tai visai kas kita. Jeigu Lietuva yra mūsų tėvynė, tai savaime aišku, kad sunku atsakyti į klausimą, kas tuomet yra lietuvių tėvynė. Jų buvimas Lietuvoje labai drumsčia mūsų paprastą požiūrį į pasaulį. Taigi neįžvelgiam nieko blogo tame, kad nepaisant to, jog Lietuva tikriausiai turi kokius nors įstatymus dėl susirinkimų, nieko neklausdami retkarčiais rengiame sau mitingus prie Pilsudskio širdies mauzoliejaus Rasų kapinėse Vilniuje. Ir net į galvą mums neateina mintis, kad kuomet mes Vilniuje giedame patriotiškai: „Ką mums svetimi prievarta paėmė, atimsim kardu“ arba „Nemesim žemės, iš kurios mūsų padermė“ – lietuviai žvelgia į mus nepatikimai. Tik pažiūrėkit, kokie nacionalistai!
Ir blogiausia, kad tie lietuviai baisiai lietuvina tą mūsų numylėtą Lietuvą. Šneka lietuviškai, rašo lietuviškai, gatves vadina lietuviškai, tyčia, kad lenkas jaustųsi ten svetimas. Maža to, priešingai, nei rodo faktai, pavyzdžiui, tvirtina, kad šv. Kazimieras tai jų šventasis! Koks ten lietuvių šventasis! Tai lenkų karaliaus sūnus, o jie kalba, kad lietuvių šventasis! Žinoma, kad lenkas! Lenkijos konsulas Vilniuje nedvejodamas duotų jam Lenko kortą. Nedvejodamas. Nes, tiesą sakant, jeigu dar akimirką pagalvotų, tai galėtų suabejoti. Šventojo mamytė, Elžbieta, buvo austrė, tėtis, Kazimieras Jogailaitis, nors Lenkijos karalius (be to – didysis Lietuvos kunigaikštis), buvo lietuvio ir surusintos lietuvės sūnus! Be papildomų instrukcijų iš URM konsulas turėtų nepaprastą problemą – ar duoti Lenko kortą šv. Kazimierui.
Ginčas dėl trijų dalykų
Neseniai visa Lenkija buvo pasipiktinusi, kai lietuviai, panašiai kaip Hakatos (vokiečių nacionalistinė) organizacija, pradėjo lenkų mokyklų nutautinimą. Dėl to lenkų veikėjai suorganizavo mokyklų streiką, tokį patį kaip tas, kuris įvyko Vžesnioje (Września). Taip ir palygino. Tiesa, anų laikų mokinių streikas Vžesnioje prasidėjo tuomet, kai lenkų mokiniams buvo įsakyta vokiškai mokytis ne tik paskutinio dalyko, kurio jiems beliko mokytis lenkų kalba, t. y. tikybos, bet taip pat liepta vokiškai melstis prieš pamokas. Lietuvos mokyklose lenkų dėstomąja kalba (jų mažytėje Lietuvoje yra daugiau kaip šimtas) Švietimo įstatymu liepta dėstyti lietuvių kalba Lietuvos istoriją ir geografiją bei pilietinį ugdymą. Tarp kitko, Lenkijoje tautinių mažumų mokyklose Lenkijos istorija ir geografija bei pilietinis ugdymas yra dėstomi lenkiškai jau bent 20 metų.
Mokyklų streikas taip paveikė premjerą Donaldą Tuską (juolab kad jis įvyko prieš rinkimus ir buvo realių nuogąstavimų, jog Teisės ir teisingumo (PiS) lyderis bus jautrus šiai temai ir prikaišios vyriausybei dėl neveiklumo), kad net neprašytas nulėkė į Lietuvą. Pirmiausia sutarė su Lietuvos premjeru, kad lenkų švietimo Lietuvoje problemų sprendimui pašauks bendrą komisiją, kuriai vadovaus abiejų šalių švietimo ministerijų viceministrai.
Šis reiškinys buvo teigiamas tuo, kad prieš kelerius metus nutrauktas dialogas su lietuviais vėl buvo atgaivintas. Deja, iš pat pradžių buvo žinia, kad komisija įstatymo nepakeis, nebent ji gali ką nors ministrams rekomenduoti, kad šie rekomenduotų savo vyriausybėms, o vyriausybė – eventualiai – Seimui. Komisija ką tik baigė darbus, bet jos rezultatai netenkina premjero Tusko, apie ką – kaip praneša žiniasklaida – laiške pranešė savo lietuviui kolegai.
Beje, kol įsiliepsnojo ginčas dėl lenkų švietimo lietuvinimo Lietuvoje, aktualiausia lenkų ir lietuvių nesusipratimų tema buvo pavardžių rašyba lenkiškais rašmenimis. Per keletą metų visuomenė buvo informuojama, jog lietuviai nesutinka, kad lenkai – Lietuvos piliečiai rašytų savo pavardes lenkiškais rašmenimis. Vienas pastarųjų nusprendė išspręsti reikalą pats – apskundė Lietuvą Europos tribunolui… ir bylą pralaimėjo. Tribunolas nusprendė, kad valstybė turi teisę rašyti savo piliečių pavardes pagal valstybinės kalbos dėsnius.
Tarp kitko, problema buvo (ir yra) visiškai antraeilė. Pagal Lietuvos lenkų sąjungą (kuriai priklauso ne daugiau kaip keliolika procentų visų lenkų), paversti pavardes lenkiškomis nori apie 20 proc. Lietuvos lenkų. 80 proc. lenkų – Lietuvos piliečių nemato problemų dėl pavardžių rašymo.
Nešaukime lietuvių prie lentos
Lietuviai nenori leisti kabinti dvikalbes vietovardžių ir gatvių pavadinimų lenteles ne tik ten, kur gyvena lenkų mažuma, bet ir tose vietovėse, kur lenkai sudaro daugumą. Be abejo, tai koliduoja su Europos standartais. Tačiau kol pasmerksime už tai lietuvius ir paskelbsime jiems karą, gal pabandykime šiek tiek juos suprasti. Priminsiu, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje mes taip pat nenorėjome sutikti, kad būtų kabinami dvikalbiai užrašai, ypač Silezijoje. Būtent dėl to ši tema nebuvo gvildenama lenkų ir lietuvių traktato (sutarties) derybose.
Tik 1997 m. priimtas Tautinių mažumų įstatymas sudarė pas mus tokią galimybę. Nuo to laiko Silezijoje legaliai kabo dvikalbės, lenkų ir vokiečių kalbomis užrašytos, lentos. Tačiau turėjo prabėgti dar keliolika metų, kol atsirado (po aršių ginčų!) pirmoji dvikalbė lenta lemkų regione, dar kelios kitos, ir tik tada pirmoji dvikalbė – lenkų ir baltarusių – atsirado Palenkės vaivadijoje. O Lenkija juk etniniu atžvilgiu yra vienalytė valstybė, visos kartu paimtos mažumos sudaro tik keletą procentų visų Lenkijos gyventojų!
Pabandykime įsivaizduoti, kad 20 proc. Varšuvos gyventojų sudaro vokiečiai (arba rusai – galima rinktis), o visoje Mazovijos vaivadijoje tų vokiečių (arba rusų) yra daugiau kaip 60 proc. Ar mes mielai sutiktumėm kabinti dvikalbes lentas Varšuvoje ir gretimoje vaivadijoje?
Lietuvoje gyvena apie 3 mln. žmonių. Sostinėje, Vilniuje, lenkai sudaro apie 20 proc. gyventojų, rusai – keliolika procentų. Šalia Vilniaus, gretimuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, lenkai sudaro atitinkamai per 60 ir per 80 proc. gyventojų. Kodėl mums keista, kad lietuviai priešinasi? Jie paprasčiausiai mūsų bijo. Ką mes per pastaruosius metus padarėme, norėdami įtikinti juos, kad jų baimė nepagrįsta? Mūsų arogantiškumas, rėkavimas, dialogo vengimas tą baimę tik dar labiau kursto.
Pirmaisiais bendrų santykių dešimtmečiais aiškinome mūsų gentainiams Lietuvoje, kad geriausia dovana, kokią galime jiems duoti, yra geri santykiai su Lietuva. Jeigu santykiai tarp Varšuvos ir Vilniaus bus geri, tai daugelio lenkų mažumos problemų (o kuri mažuma neturi problemų?) sprendimas vyks geroje atmosferoje. O jeigu tie santykiai bus blogi – jie už tai sumokės.
Be to, sakėme ir lenkams, ir lietuviams: Lenkijos valstybė rems visus teisingus lenkų visuomenės Lietuvoje reikalavimus. Teisingus, tai reiškia tokius, kurie remiasi arba Europos standartais, arba sutartimi, kurios daugelis punktų viršija tuos standartus. Tačiau tuo pat metu sakėme ir savo gentainiams, ir lietuviams: Lenkijos valstybė nerems tų lenkų mažumos lyderių reikalavimų, kurie viršys tuos standartus.
Pastarieji protestai, nukreipti prieš Švietimo įstatymą, tikrai tuos standartus viršija. Lietuvos lenkai turi teisę reikalauti iš lietuvių valdžios to, ko nori. Netgi lietuvių kalbos mokymo lenkiškai. Tai jų reikalas. Lenkijai į šiuos reikalus kištis nevalia! Negali būti taip, kad kiekvieną Lietuvos lenkų reikalavimą, kiekvieną jų protestą nedelsdama remia Lenkijos vyriausybė!
O jeigu lenkų veikėjai Lietuvoje pareikalaus iš vietinės Lietuvos valdžios autonomijos, tai tą reikalavimą irgi paremsime? O kai ateity panorės prijungti Vilniaus kraštą prie Lenkijos, tai remsime taip pat?
Mūsų nekritiškas požiūris į lenkų visuomenę Lietuvoje yra įvairiapusis. Štai žiniasklaidoje sužinojome, kad mūsų vyriausybė nusprendė skirti dotaciją bankrutuojančiam lenkų dienraščiui „Kurier Wileński“. Bankrutuojančiam, nors jis reguliariai gauna iš Lenkijos kelių šimtų tūkstančių zlotų dotacijas. Be to, sužinome, kad laikraščio tiražas… du tūkstančiai egzempliorių! Jeigu beveik 300 tūkst. lenkų mažuma Lietuvoje nepajėgia išlaikyti savo laikraščio, tai čia kažkas ne taip. Arba laikraštis niekam tikęs ir nieks jo neperka, arba Lietuvos lenkai nenori skaityti lenkiško žurnalo. Lenkijoje vietiniai laikraščiai, leidžiami daug mažesnėse bendruomenėse nei Lietuvos lenkų, sugeba išsilaikyti, net teikti pelno leidėjams. Lietuvoje stengtis nereikia. Kai pinigų pritrūks, Lenkijos vyriausybė pripils daugiau.
Apakę dėl genties solidarumo, vis didiname lietuvių nepasitikėjimą mūsų ir Lietuvos lenkų atžvilgiu. Emocionaliai ir neapgalvotai besisiedami su viskuo, ką lenkų lyderiai Lietuvoje sugalvos, mes gadiname ne tik lenkų ir lietuvių santykius. Visų pirma kenkiame Lietuvos lenkams.
Juk neparsivesime jų visų į Lenkiją, neišlaikysime. Jie ten pasiliks. Ten gyvens, mokysis, dirbs, sieks karjeros. Kol kas darome viską, kad gyventų, mokytųsi, dirbtų, siektų karjeros aplinkoje, kur pradeda vyrauti nepasitikėjimas, įtarimai, priešiškumas. Ar mes to norime?
Jan Widacki, Newsweek, 2011 11 28-12 04
Prof. Jan Widacki yra teisininkas, 1992-1996 m. buvo Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje.
Vertė Božena Bobinienė
Gerb.Imantai, atsakau Jums filosofo Arvydo Juozaičio žodžiais, ir prašau- neieškokite raganų ir baubų Lietuvoje ten, kur jų nėra.
Pasiskaitykite A.Juozaitį, be pykčio ir be neapykantos,be išankstinio nusiteikimo.
„(…)Lygiai dviejų dešimčių laisvės metų reikėjo, kad dabartinė Lenkija visai pamirštų laisvos Lietuvos gyvybės sąlygas. Nei skaitytojai, nei rašytojai nepriartėjo prie tikros Lietuvos. Tačiau tuštumos nebūna, o tai reiškia: lenkai grįžo į šimtmečių mitą, kurį kūrė Jogaila, o baigė kurti Pilsudskis. Žiaurus mitas, nes jis prievartavo tikrovę iki pašaknių, lenkų kalbą su motinos pienu liejo į sielas.
Pagrindinis prietaras nūdienio lenko širdyje toks: lietuvis - tai keistas lenkas. Lietuvos lenkas. Arba toks lietuvis, kuris yra didis lenkas: kaip antai Jogaila, Mickevičius, Pilsudskis. Visi gimę Lietuvoje, Lietuvą tėvyne vadinę. Tik tarę: Litwo.
Dabar atgaivintas „lenkiškų pavardžių“ rašymo vajus nėra nieko naujo: tai jau buvo. Visų mūsų pavardės buvo rašomos lenkiškai, nes kitaip „nesirašė“. Nueikime kad ir į kapus ir pasitikrinkime, kaip prosenelis buvo „teisingai“ užrašytas.
Tad ar reikia aiškiau: tie, kas pritaria Lietuvos piliečių „užrašymui lenkiškai“, pasisako prieš Lietuvos valstybę. Nes Lietuvos valstybė – tai pirmiausiai erdvė, kur lietuviškai pasaulis skamba. Kurį mes su krauju nuo Lenkijos atplėšėme. Kad iki galo nenurytų mūsų ir nesuvirškintų.
Ar gali tai suprasti lenkai? Lenkijos lenkai? Dabar – ne. Rašytojai, šviesiausi žmonės pasakė: ne.
Gali suprasti tik Lietuvos piliečiai lenkai, Vilnijos lenkai, kurių lenkiškumą suformavo Pilsudskis. Galėjo ir gali. Tačiau Lenkijai tai darosi nebenaudinga. Nes labai lengva su „Lietuvos Vyčio“ vėliava, kaip Lenkijos heraldika, joti namuose. Prietarai atgaivinti, rinkėjas eina ir balsuoja už vaikystės mitus. Be to, ir Europai rodo „strateginę partnerystę“.
Aną dieną palankiausias Lietuvai vyras, mano bičiulis, gimęs Vilniuje ir užaugęs Varšuvoje, vos neperplėšė manęs pusiau. Kai pareiškiau jam, kad Lietuva yra Lietuva, jis sutiko: „Taip, žinoma“. Bet kai pasakiau, kad Lietuvoje, kol ji Lietuva, negali būti aikštėje ar skvere paminklo nei Pilsudskiui, nei Jogailai, bičiulis išpūtė akis, išsižiojo ir suriko: „Kas čia per naujiena?!“
Tai bent naujiena, kurią Lenkija nežinia kada išgirs.
Ponas Imantai, kad ir kaip Jums bebūtų liūdna, Rytų – Vidurio Europoje apie Bumblauską kaip ‘intelektualą’ nieks nežino. Lenkijoje Bumblauskas žinomas ne kaip istorikas, o kaip žmogus,rašamtis pagal politinį užsakymą – kai yra reikalas paniekinti Plechavičių, Smetoną ar šiuolaikinius politikus, kaip kad Jūsų niekinamus tautininkus. Lietuvoje Bumblauskas laikomas ‘valdžios’ istoriku.
Bumblausko rašinėjimuose lietuvių-lenkų tema vyrauja ne atsis,aitymas su savo ‘bloga’ praeitimi, bet savos praeities ir tokių mūsų herojų, kaip Jonas Basanavičius,nuvertinimas, ir nuolatinis verkšlenimas, kad lietuviai ( ech, tas nelemtas ‘išdavikas Jablonskis) issižadėjo lenkiškosios abecėlės ir turi sąvają.
Labai norėčiau pamatyti p.Vidackio straipsnį perspausdintą Delfyje,ypač jo rusiškame puslapyje.
Vilnietis sako:
2011/12/02 12:07
Sveiki,
viskas gerai tik turiu keleta klausymu:
1 Koki procenta sudaro lietuviai Lenkijoje ir lenkai Lietuvoje?
2 Ar Lenkijoje nera uzrasu lietuviskai, nes Lietuvoje lenkiskai negalima?
3 Koki kalba yra uzrasai lietuviskuose mokykluose Lenkijoje (kiek girdejau Seinuose gimnazijoje lenkiskai suradi uzrasa tik ant gesintuvo).
4 Kokia dotacija gauna tautines mokyklos Lenkijoje ir Lietuvoje?
Pasidomekite ir tada zinosite kuo lenkai Lietuvoje nori.
Geros dienos…
1 lietuviai Lenkijoje sudaro kiek man žinoma labai maza procento dalį apie 0,2proc. ir lenkai Lietuvoje beveik 100 kartų daugiau.
2 Ar Lenkijoje nera uzrasu lietuviskai, nes Lietuvoje lenkiskai negalima? pagalvok ar įmanoma būtų Lenkijoje pakabinti užrašą jei gyventų toks pats procentas Lietuvių kaip kad Lietuvoje save vadinančiais Lenkų.
3 Koki kalba yra uzrasai lietuviskuose mokykluose Lenkijoje (kiek girdejau Seinuose gimnazijoje lenkiskai suradi uzrasa tik ant gesintuvo). Deje negirdėjau bet mačiau Punske daugiausia lenkiški arba ir Lietuviškai šalia, bet tik Lietuvių kovo 11osios licėjuje.
4 Kokia dotacija gauna tautines mokyklos Lenkijoje ir Lietuvoje? procentais Lietuvoje kiek man žinoma daug didesnes dotacijas ypač dabar gauna Lietuvoje tautinės mažumos. Deje lenkijoje net vadovėliams Lietuvių kalba išleisti neskiria lėšų. o Lietuvoje jau seniai turi reikalingus vadovėlius savo gimtąja kalba.
Pasidomekite ir tada zinosite kuo lenkai Lietuvoje nori. pasidomėjau ir nesuprantu ko jie nori, gi viskas juodai ant balto yra rašoma aiškinamasi ir argumentus dėlioja komisijos ir kiekvienas gali aiškintis ir nereikės priekaištauti. Lietuvoje naujasis švietimo įstatymas net neatitinka Lenkijoje galiojančio, kuris yra daug griežtesnis tautinių mažumų atžvilgiu.
atvažiuok ir įsitikink.
Puikus tekstas. Tikras patriotas – tai tas, kuris nebijo pareikalauti iš savų apsišluoti pirmiausia savo kieme, ir tik po to badyti pirštu į kaimyną. Tai – tikra drąsa ir tikras patriotiškumas, o ne šovinistiniai šūkavimai prieš lietuvius Lenkijoje arba prieš lenkus Lietuvoje.
Deja, daugeliui iš mūsų (ir lenkų, ir lietuvių) mielesni širdžiai neapykantos nuodai, kuriuos skleidžia visokios vilnijos ir tautininkai (arba tomaševskininkai). Komentarų didžioji dalis rodo, kad J.Vidackio teksto pagrindinė – humanistinė mintis liko nesuprasta. Dauguma pamatė jame tik dar vieną jų nuomonės patvirtinimą, kad „lenkai yra blogi“. O, pavyzdžiui, Vidurio Europoje plačiai žinomas ir gerbiamas istorikas A.Bumblauskas, kuris rašo panašiai, kaip J.Vidackas, mūsuose jau yra išvadintas ir lietuvių tautos išdaviku, ir lenkų agentu…
Durnumui ribų nėra.
Sveiki,
viskas gerai tik turiu keleta klausymu:
1 Koki procenta sudaro lietuviai Lenkijoje ir lenkai Lietuvoje?
2 Ar Lenkijoje nera uzrasu lietuviskai, nes Lietuvoje lenkiskai negalima?
3 Koki kalba yra uzrasai lietuviskuose mokykluose Lenkijoje (kiek girdejau Seinuose gimnazijoje lenkiskai suradi uzrasa tik ant gesintuvo).
4 Kokia dotacija gauna tautines mokyklos Lenkijoje ir Lietuvoje?
Pasidomekite ir tada zinosite kuo lenkai Lietuvoje nori.
Geros dienos…
Protingo ir doro žmogaus kalba. Sveikinu p. Vidackį. Tik gaila, kad tokių žmonių, taip galvojančių nedaug yra tiek pačioje Lenkijoje, o juo labiau Lietuvos tuteišių tarpe. Jei jų būtų bent kritinė masė, tai tarp Lietuvos ir Lenkijos nebūtų jokių problemų (kaip ir tarp lietuvių ir tuteišių Lietuvoje) ir visi gyventume „zgadoje“. Dabar gi kol kas viskas eina į priešingą pusę. Bet aš vis gi tikiu, kad tokių žmonių atsiras vis daugaiu ir daugiau, ir jie kalbės apie tai viešai. O tai neišvegiamai turės paveikti ir kitus, kurie dar geba mąstyti ir tai be abejonės pasitarnaus mūsų kaimyninių tautų labui. Juk mes kaimynais buvome ir liksime, niekur neišsikels nei Lenkija, nei Lietuva. Visiems linkiu sveiko ir racionalaus proto bei tokių pat veiksmų.
Lietuvis iš Vilniaus dalinai klysta. Kai kurios lenkiškos pavardės buvo ir yra rašomos lenkiškai. Pav. Gadomski/Gadomska,Malicki/Malicka ,bet kur yra lietuviški rašmenys – Vitkovski/Vitkovska, Romanovski/Ramanovska. Kitose šalyse lenkiškos pavardės nevisados rašomos pagal lenkišką gramatiką, pav Kanadoje – Gadomski/Gadomski, Malicki/Malicki, Witkowski/Witkowski,Romanowski/Romanowski , bet tik lietuviams priekaištaujama.
Man tik labai įdomu,kokiame Niusvike straipsnis išspausdintas-lenkiškame ar angliškame?Būtų idealu,jeigu jis būtų abiejose versijose.Kaip ten bebūtų,būtinai reikia šio straipsnio kopiją nusiųsti Knutui Volebekui,jis dabar kaip tik ruošia ataskaitą apie mažumų padėtis Lenkijoje ir Lietuvoje.O poną Vidackį nuoširdžiai užjaučiu,jis garantuotai bus apskelbtas Lenkijos išdaviku,kaip ir Vernikovska po savo straipsnio Niusvike.
Malonu skaityti pono Vidackio mintis. Jis tiksliai ir tam tikra humoro doze, apibūdino Lietuvos lenkų padėtį. Ačiū jam.
tai, kad tiesą sakant – Lietuvos pasuose niekada lenkiškai (ar kitaip apart lietuviškai) ir nebuvo galima rašyti asmenvardžių, todėl net nebuvo ko ir uždrausti :)) Įstatyme aiškiai ir nedviprasmiškai parašyta, kad privalo būti rašoma tik valstybine – lietuvių kalba, o šalių sutartyje numatyta kitataučių pavardes rašyti lietuvių rašmenimis – pagal tų tautų tarimą – skambesį – pvz.: Juzef Vrublevski (arba – Vrublevskij) taip ir buvo ir yra daroma iki šiol, o štai tarkim Małgorzata Pyziak-Szafnicka jau neparašysi, bus rašoma maždaug taip – Maugožata (arba Malgožata) Piziak-Šafnicka. Lietuviai labai pyksta, kai norima jų abėcėlei primesti W, Q, ł arpanašiai, ir ypač pyksta kai jiems aiškinama, kad jų abėcėlė (ir raštas) yra atsilikusi, nemoderni, nepažangi ir pan. 🙂 Bet lietuviams pilnai gana tų raidžių, kurias jie turi ir to pakanka bet kokiam garsui išreikšti, o papildomos raidės įvestų tik sumaišties, nes neaišku bus ar gegutė kukuoja, ar ji qqoja :)))) be to lenkiškai parašytų pavardžių lietuviai tikrai nemokės teisingai perskaityti – kam to reikia? 🙂
Tokiam išmintingam ir doram lenkui kaip gerb. Prof. Jan Widacki ranką nuoširdžiai išties bet kuris lietuvis. Labai gaila, kad būtent tokių asmenybių Lenkija bei lenkų bendruomenė Lietuvoje labai stokoja arba jie lieka neišgirsti. Ačiū buvusiam ambasadariui. Reiškiu pagarbą.
Autorius klysta rašydamas, kad ,, per keletą metų visuomenė buvo informuojama, jog lietuviai nesutinka, kad lenkai – Lietuvos piliečiai rašytu savo pavardęs lenkiškais rašmenimis“ nes iš tiesų tai ta žiniaskalida tvirtino, kad lenkai negali visiškai rašyti savo vardų ir pavardžių lenkiškai. Pav. 2010.06.24 d. savaitraštyje ,,NIE“ nr. 26 Agnieszka Wołk – Łaniewska rašė, kad Lietuvos parlamentas tų pačių metų balandžio mėn. uždraudė vartoti lenkiškas pavardęs lietuviškuose pasuose. Lenkiškoje žiniasklaidoje apie Lietuvos lenkų padėtį labai retai buvo ir yra sakoma tiesa,todėl daugumoje lenkai yra įsitikinę, jog jų tautiečiai buvo ir yra skraudžiami.
Ačiū p. Vidacki už objektyvų straipsnį.Gal Lenkijos lietuvių bendruomenei derėtų nusiųsti jį Tuskui ir Sikorskiui? Tegul šie veikėjai pagaliau prasiplauna akis.