Pasirašius Melno sutartį 1422 m., buvo patvirtintos Lietuvos sienos ir tuomečiuose dokumentuose buvo paminėtas Sūduvos vardas. Kalbininkas Kazimieras Būga nemažai rašė apie Sūduvą, sūduvius (jo vadintus sūdais), tačiau niekur šio krašto jis nevadino Suvalkija.
Apie šio žodžio netaisyklingą darybą yra paaiškinęs kalbininkas Antanas Salys. Kalbininkas teigia, kad iš miestų vardų kraštų pavadinimai su priesaga -ija nedaromi, todėl pavadinimai: Suvalkija, Vilnija, Klaipėdija, Šiaulija – nepateisinami. Pavadinimas Suvalkija kaip tik ir kilo iš Suvalkų miesto Rusijos caro valdymo laikotarpiu (1866–1915), dabar esančio jau kitos valstybės, Lenkijos, teritorijoje.
Sūduviai iš visų dabartinės Lietuvos etninių regionų gyventojų rašytiniuose šaltiniuose paminėti anksčiausiai (sudinoi) – II a. mokslininko ir keliautojo Klaudijaus Ptolemėjo „Geografijoje“.
Šiandien Lietuvoje oficialiai vis dar vartojamas Rusijos caro valdžios primestas Suvalkų gubernijos pavadinimas trina istorinę atmintį ir verčia sąmoningai užmiršti senąjį Lietuvos etninės žemės – Sūduvos – vardą.
Sūduvoje, etnografiniame regione, esančiame pietinėje-pietvakarinėje Lietuvos dalyje už Nemuno, gyventojai dabartinėje buitinėje kalboje vis dažniau vartoja senąjį ir tikrąjį šio krašto vardą, todėl Suvalkijos (Sūduvos) etninės kultūros globos taryba 2013 m. sausio 23 d. svarstė klausimą ir nutarė kreiptis į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, Etninės kultūros globos tarybą dėl Sūduvos vardo vartojimo, taip pat apklausti šio krašto gyventojus, kad būtų galima įvertinti esamą padėtį.
Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Zigmas Kalesinskas
178 m. žemėlapyje bendra teritorija lotyniškai pavadinta Sarmatia ir joje išskirti Sudini. Tai Sūduviai, toliau: lotyniškai sud, reiškia Pietūs. Kad tai pietiniai, dabar vadinami baltai, patvirtina prūsų žodis užrašytas vokiškomis raidėmis: suge- tariasi „zuge“, reiškia „pietūs“, kuris pavirto: „dzuge – dzuke“. Slavai garsą „DZ“ verčia į garsą „J“ – juge – pietūs. Iš čia atsirado Dzūkija – pietiniai baltai, besitęsiantys iki Karpatų ir siekiantys net Dunojų.
Kad kreipėtės į VLKK, labai gerai. Bet kad Ptolemėjo sudinoi – seniausi iš pirmą kartą paminėtų DABARTINĖS Lietuvos regionų gyventojų, šiek tiek abejoju.
II a. etninės srities vardu Lietuva (t.y. leičių genties) II a. prie Lietavos – „Lietaukos“ upyno dar nebuvo (pralietuviai-latviai tuo metu dar nebuvo atslinkę iš savo Padneprės taip toli į vakarus bei šiaurės vakarus, Baltijoje jūra buvo kiek arčiau, o Lietuvos teritorija galbūt dar buvo netankiai apgyvendinta periferinių vakarinių baltų).
Ptolemėjas II a. greta sūdinų mini ir galindus. Žinoma, galindai gal ir ne tie, kurių būta tarp kryžiuočių laikais vardijamų „prūsų“ genčių, nes GALINIŲ, kraštinių genčių galėjo būti daugiau. Vis dėlto tvarka, kuria Ptolemėjas išvardijo gentis, verčia lokalizuoti jas į rytus nuo Vyslos šalia galindų, t.y. tokioje pat kaimynystėje, kaip ir kryžiuočių laikais. Šitaip išeina, kad sūdinai – tokie pat VAKARŲ baltai, t.y. PERIFERNIAI baltai, kaip ir galindai.
Be to, juk ir istoriniai sūduviai laikomi jotvingiškų genčių (t.y. vakarinių baltų) dalimi. Po Ordino karų daug sūduvių buvo vokiečių perkelti į Sembą (į vad. „Sūduvių kampą“), kur matyt laikėsi archainių papročių ir palaikė prūsiškumą visame regione. Vėlesni, Hieronimo Maletijaus XVI a. atlikti etnografiniai aprašymai yra būtent sūduvių aprašymai. Krinta į akis ir sembiškų katekizmų kalba, kuri žiauriai skiriasi nuo seniausio prūsų kalbos paminklo – Elbingo žodynėlio kalbos. Fonetiniai skirtumai tokie didžiuliai, kad mažai tikėtinas jų susiformavimas per porą šimtų metų – baltų kalbos juk yra labai konservatyvios, net Mažvydo laikais žemaitybės nesiskiria nuo dabartinių. Kitaip baltų kalbos nebūtų archaiškos! Be to, „elbingiškos“ fonetikos pavadinimai fiksuojami Semboje net ir katekizmų laikais. Todėl darau išvadą, kad prūsų katekizmų kalba yra arba gryna jotvingių kalba, arba smarkiai jotvingizuota prūsų kalba (arba maišymo apgadinta jotvingių kalba).
O kadangi net Sembos jotvingiai buvo vadinami sūduviais, nėra abejonės, lad ir „Suvalkijos“ gyventojai kilme yra sulietuvėję jotvingiai, bet ne centriniai (lietuviai-latviai) baltai (jotvingiškas kalbinis substratas gerai atsekamas „dzūkų“ tarmėje). Kaip Kuršo gyventojai yra latvių elementas, atitikantis vakarinių baltų kilmės sudedamąją tautos dalį, panašiai yra ir su sūduviais lietuvių tautoje.
Kokios buvo archainių baltų genčių ribos II a., vargu ar kas pasakytų. Kaip bebūtų, vadinti „Suvalkiją“ Sūduva galime pagal istorinius laikus, bet tvirtinti, ar ir II a. ten gyventa būtent sūdinų, nėra aiškaus pagrindo, vien romantika. Gal ir gyventa, bet ko gero dar ir ne. Reikia tirti DNR iš kaukolės dantų (jei įmanoma rasti).