Ketvirtadienį, 2017 m. birželio 15 d., Seinų bažnyčioje vyko bendros mišios lietuvių ir lenkų kalbomis. Po pakylėjimo iš bažnyčios išsirikiavusioje procesijoje buvo nešamas Švenčiausiasis Sakramentas Seinų gatvėmis.
Mūsų krašto žmonės įsitikinę, kad Devintinių procesijos metu pašventintų berželių (kuriais papuošiami altorėliai) lapai ir šakelės, laikomi namuose iki kitų metų Devintinių, saugo nuo nelaimių, perkūnijos, gaisrų, liūties, sausros, ligų. Seniau tikėta, kad šie berželiai gelbėja ir nuo maro, bado bei ugnies.
Į Katalikų Bažnyčios liturgiją šventė įvesta XIII amžiuje. Ji yra paskutinė iš kilnojamųjų kalendoriaus švenčių. Religinė šventės dalis skirta pagarbinti Švč. Sakramentą, prisimenami Jėzaus Kristaus per paskutinę vakarienę prieš kančią apaštalams pasakyti žodžiai: „Jei nevalgysite žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvenimo. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutinę dieną.“ Taip Jėzus kalbėjo laimindamas ir dalydamas savo mokiniams duoną ir vyną. Šie dieviškąja galia pašventinti dalykai yra jo kūnas ir kraujas.
Seinuose jau ne pirmus metus rengėme altorėlį. Praeitais metais iš „Lietuvių namų“ skolinomės stogelį ir savarankiškai sumontavome. Šiemet reikėjo gauti tik klaupiklį ir gėlių, nes bažnyčioje visi keturi altorėliai pagaminti vienodai, tik su skirtingais paveikslais, – tereikia juos papuošti.
Šiemet Seinų klebonas paskutinį sekmadienį prieš šventę per lietuviškas mišias pranešė, kad Dievo Kūno šventės metu ketvirtadienį bus bendros lietuviškos ir lenkiškos pamaldos, kad per mišias bus giedama lenkiškai ir lietuviškai. Jis paskatino parengti ir papuošti trečią altorėlį iš keturių. Kaip ir praeitais metais, kas galėjo, prisidėjo gėlėmis ir darbu jį ruošiant. Padėjo dalis maldos grupės dalyvių. Daugiausia prisidėjo atnešusi bijūnų ir nupintą iš rūtų šakelių ilgą vainiką Birutė Roglienė iš Žagarių. Vis nenuilstanti Birutė, kaip ir anksčiau, puošė vainiku paveikslą. Paskui reikėjo ir patį altoriuką papuošti bei pamerkti į vazeles atsineštas savo ir kitų gėles. Buvo gražu ir sielai, ir akiai. Altorėlis buvo deramai paruoštas.
Procesijoje kartu su lenkais dalyvavo ir lietuviai iš kaimų bei Seinų miesto. Buvę ir vaikų baltom albom bei tautiniais drabužiais. Mišios prasidėjo bažnyčioje. Procesijos metu priėjus lietuvių altorėlį kunigas Petras perskaitė lietuviškai Evangeliją, o lietuvių choras pagiedojo tris giesmes. Žmonės džiaugėsi, kad prie lietuvių altorėlio buvo melstasi lietuviškai.
Pasklido idėja, kad vis dėlto reiktų atskirų lietuviškų mišių, kokios Dievo Kūno dieną buvo laikomos nuo senų laikų. Verta pažymėti, kad Žagarių bažnytėlė tą dieną neturi pamaldų, tad planuojama prašyti klebono tokio leidimo kitiems metams. Tokiai idėjai pritaria lietuvių choras ir Šv. Kazimiero draugija. Kita vertus, mintis susivienyti buvo gera, o atskiras lietuvių altorėlis – graži idėja ir sena lietuvių svajonė.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl
Didžiule padeka šiems keliems žmonems paruošusiems ir papuošusiems lietuvišką altorelį. Kaip gera buvo matyti mergaites su tautiniais rūbais,vaikučius su albomis. Pagaliau pasirodo lietuviai Seinuose,dar nedrasiai,lyg nenoredami..Puiku kad gieda choras,drąsiai gatveje.Žinoma kad noretūsi pilnos procesijos. Tik kas beliks Seinuose kaip persikels pamaldos į Žagarius. Būtų gaila prarasti ir tą vieninteli altorelį.
Velykine procesija labai kukli Seinų bažnyčioje. Taip gražiai paruoše vaikučius gerb.kun Petras prie I Šv.Komunijos, Mergaites turi albas tik pamokinti berti geles ir kaip praturtintų procesiją ,pagerbtų Šv. Sakramentą