Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus ir jo mokiniai dažnai ten rinkdavosi.
Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo su žibintais, deglais, ir ginklais. Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“
Jėzus tarė: „Tai aš“. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.
O jis vėl juos klausė: „Ko ieškote?“
Jie atsakė: „Jėzaus iš Nazareto!“
Jėzus atsiliepė: „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų, nepražudžiau nė vieno“.
Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, smogė vyriausiojo kunigo tarnui ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus.
Bet Jėzus sudraudė Petrą: „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“
Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. O Kajafas buvo žydams pataręs: „Geriau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“.
Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir dar vienas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“
Šis atsakė: „O ne!“ Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.
Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Jėzus atsakė: „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“.
Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“
Jėzus jam tarė: „Jeigu pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – tai kam mane muši?“
Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.
Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: „Ar nebūsi vienas iš jo mokinių?“
Tas išsigynė: „Ne, ne!“
Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.
Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį. Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“
Jie atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“.
Pilotas tarė: „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“.
Žydai jam atsakė: „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“.
Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.
Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“
Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“
Pilotas tarė: „Ar aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“
Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jeigu mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“.
Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.
Pilotas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“
Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau žydų karalių?“
Tada jie ėmė šaukti: „Ne šitą, bet Barabą!“ O Barabas buvo plėšikas.
Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam veidą.
O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo miniai: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“. Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste.
Pilotas tarė: „Štai žmogus!“
Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį ėmė šaukti: „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“
Pilotas jiems sako: „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“.
Žydai atsakė: „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“.
Išgirdęs šiuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam neatsakė. Tada Pilotas tarė: „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“
Jėzus atsakė: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų duota jos iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“.
Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleisi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“. Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo kėdę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą.
Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“
Tie ėmė šaukti: „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“
Pilotas paklausė: „Nejaugi aš turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“
Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. Tuomet Pilotas atidavė jį nukryžiuoti.
Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgota. Tenai prikalė jį prie kryžiaus; kartu su juo kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje. Pilotas padarė kaltės įrašą ir liepė prisegti prie Kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazaretietis, žydų karalius“. Šį įrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai.
Aukštieji kunigai sakė Pilotui: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet: ‘Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius’“.
Pilotas atkirto: „Ką parašiau, parašiau!“
Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką. Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kad ji atiteks“. Taip išsipildė Raštas: „Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“. Šitaip kareiviai ir padarė.
Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Kleopienė ir Marija Magdalietė. Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui tarė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save.
Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Rašto žodžiai, Jėzus tarė: „Trokštu!“ Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant izopo lazdelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų. Paragavęs vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir nuleidęs galvą, atidavė dvasią.
Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus šeštadienį,– nes tas šeštadienis buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti. Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jo blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.
Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“. Vėl kitoje vietoje Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“.
Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė kūną.
Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmą kartą buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų miros ir aloės mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nelaidotas. Tenai jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti. Evangelija (Jn 18, 1–19, 42)
Evangelijos skaitinį komentuoja Aušrelė Pažėraitė
Diena, kada kelio atgal nebėra. Jėzus – nusimetęs savo dievystę kaip išorinį rūbą per Paskutinę vakarienę plovė mokiniams kojas. Dabar jis tik kenčiantis žmogus, atiduotas į kaltintojų rankas. Galima žiūrėti ir baisėtis, kaip žiūrimi kino filmą vaizdai. Bet ar maža pasaulyje kenčiančiųjų ir kentėjusiųjų? Yra daug sukrečiančių filmų, net ir dokumentinių, kur niekas kančios nevaidina. Kur ji tikra. Karo, bado, epidemijų ar koncentracijos stovyklose iškankintų žmonių vaizdai. Prieš keletą metų Jeruzalėje vieną penktadienį netyčia patekau į minią krikščionių, einančių Kryžiaus kelią siauromis, į turgų virtusiomis Senosios Jeruzalės gatvelėmis. Pro prekiautojus teko paprasčiausiai braute brautis, kad nepamestum iš akių procesijos. Abejingos nulydinčios akys, triukšmas, erzelis, jokio sukrečiamo įspūdžio ir tik noras, kad kuo greičiau visa tai baigtųsi. Visiška kasdienybė, tuštuma ir jokio dieviškumo prisilietimo.
Galbūt taip viskas vyko ir tada. Rėkiančias didžiules minias dėl didesnio efekto į sceną įvedė sinoptinių evangelijų autoriai. Minios žmonių tuo metu Jeruzalėje buvo didžiulės, tiesiog suplaukusios kaip piligrimai švęsti Pesacho. Jėzaus procesu domėjosi tik Šventyklos kunigų aplinka, praradusi autoritetą dar valdant Erodui Didžiajam, kuris į vyriausiojo kunigo vietą ėmė skirti sau palankius asmenis, dažnai ne vietinės kilmės, bet atvykusius iš Babilonijos, bet svarbiausia – ne iš Cadoko dinastijos, kuri buvo laikoma vienintele teisėta vyriausiųjų kunigų dinastija. Prie jų šliejosi žmonių nekenčiama oligarchija, sadukiejai (daugiausia iš aristokratijos), netikėję nei pomirtiniu gyvenimu, nei mirusiųjų prisikėlimu, kuriuos šiandien vadintume tiesiog ateistais, ir visokie tarnai. Visa ta „viršūnėlė“ turėjo savo dispozicijoje romėnų samdytų karių būrį, dažniausiai iš vietinių graikakalbių gyventojų.
Evangelistas Jonas prie to ir pasilieka: „Būrys, jo vadas ir judėjų tarnai suėmė Jėzų, surišo ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis“ (Jn 18,12). Jo namuose tebuvo tik kariai ir tarnai. Pas Pilotą vedė „jie“, t.y. ta pati grupelė. Tų pačių Pilotas ir klausė, ką daryti su Jėzumi. Atrodo, kad visas procesas nebuvo toks jau viešas. Viešas buvo tik nukryžiavimas, kurį probėgšmais galėjo stebėti suplaukusios piligrimų minios, labiau susirūpinusios pasirengimu Pesachui, nei šio žmogaus byla. Galbūt dauguma stebėjo iš šalies abejingai, o gal kaip dar vieną žiaurios politinės realybės – okupacinio režimo ir valdančių „viršūnėlių“- auką.
Tai buvo tapę jau beveik kasdienybe, ypač valdant Poncijui Pilotui, garsėjusiam savo panieka judėjams ir susidorojimais be jokio teismo. Buvo susidorota ir tiek, kad ir kokį ten teisingumo spektaklį dar bandė vaidinti. Vyriausiasis kunigas irgi teisiškai negalėjo priimti nuosprendžio. Jį galėjo priimti tik Aukščiausioji taryba (Sinedrionas). Vyriausiasis kunigas negalėjo naktį, o tuo labiau švenčių išvakarėse, jų taip staiga surinkti, o jeigu būtų bandęs, procesas būtų užsitęsęs ne vieną ir ne dvi savaites ar net mėnesius. „Piktžodžiavimas“ buvo tik susidorojimo pretekstas. Priimtas nuosprendis neturėjo jokio teisinio nei religinio pagrindo. Tik žmogiškos ambicijos. Absurdo spektaklis, neturintis nieko bendra su teisingumu. Mirtis tokia pat absurdiška, kaip ir tų milijonų karo, visokių negandų, o galiausiai – holokausto aukų. Jokios aukštesnės idėjos, jokių įsitikinimų. Tik kančios absurdas. Toks pat, kaip ir Dievo palikto Kaltintojo savivalei Jobo. Dabar jau Jėzus paliktas tokiai pat savivalei, be jokios galimybės išsiteisinti, nes nėra dėl ko.
Stovima tiesiog savivalės ir beprasmybės akivaizdoje. Absurdas, išgyvenamas kaip sudužimas, kai nebeturi į ką atsiremti, nes ne(be)turi tikėjimo ir ne(be)turi bičiulių. Vienintelis, kas gali šį absurdą įveikti, atsitolinęs kaip pats Jėzaus dieviškumas. Paveikslas visos gyvenimo realybės, nuo kurios nuplėštas dieviškumas, kuriame tik vienas „padėties viešpats“ – kaltintojas. Iki kiek, grimztant į šią kančios bedugnę ir dvasinę tamsą, galima tverti, pačiam juo netampant? Tik vienas žingsnis, kaip ir Jobui, kurio žmona bandė patarti: „Keik Dievą ir mirk“ (Job 2,9). Jis pasirinko „meilę iki galo“, kuri išsemia tą tamsą ir kančią ir pridengia bei perkeičia nudievintą ir absurdišką mūsų gyvenimo realybę.
„Mažoji studija“, laida „Dievo žodis, kasdieniai skaitymai“, 2005-03-25