Dievas ir ciesorius

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Fariziejai tik vaidino esą teisūs žmonės, todėl Jėzus ne kartą sakė, kad jų teisumas turi rimtų trūkumų. Fariziejams reikėjo nusižeminti ir pripažinti daromas klaidas, tačiau jie pasirinko kitą kelią – kompromituoti Galilėjos Mokytoją. Fariziejai veidmainiavo, vadino Jėzų tiesiakalbiu, bet jų širdys buvo pilnos klastos. Tai akivaizdžiai apgailėtini tipai, tačiau tokių žmonių netrūksta ir šiandien: į akis jie meilinasi, o rankoje laiko akmenį.

Jėzus matė fariziejų klastą, todėl paliepė ciesoriui atiduoti mokestį, o Dievui – pagarbą. „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Jėzus aiškiai atskiria dieviškąją ir žmogiškąją erdves, tačiau tvirtina, kad žmogus privalo gerbti tiek Dievo, tiek žmogaus teisę.

Dievas – pasaulio Kūrėjas turi aukščiausią valdžią, bet, liepdamas žmogui užvaldyti pasaulį, delegavo jam savo valdžios dalį. Joks žmogus negali peržengti dieviškojo, gauto Apreiškimu, ir prigimtojo Įstatymo, įspausto į jo prigimtį. Dieviškas ir prigimtinis Įstatymas reikalauja mylėti Dievą ir žmogų: tausoti gamtą, gerbti gyvybę, būti teisingam, tiesiakalbiam ir t. t. Joks žmogus neturi teisės pasisavinti Dievo teisės. Tačiau pasaulio istorijoje daugybė pavyzdžių, kai žmogus panorėdavo būti Dievu.

XX amžius paliudijo dvi – nacizmo ir komunizmo tironijas. Vienu ir kitu atveju buvo reikalaujama visiškai paklusti žmonių sukurtai ideologijai. Neklusniuosius negailestingai naikino tam tikslui sukurtose dujų kamerose, konclageriuose ir Gulago pragare. Visa tai jau yra tarsi praeityje, apie kurią jaunimas nenoromis mokosi iš istorijos vadovėlių. Tačiau ši praeitis nedingo negrįžtamai ir kvėpuoja mums už nugaros. Tai, ką mes išgyvenome netolimoje praeityje, yra skausminga milijonų žmonių dabartis Šiaurės Korėjoje, Tibete, Afrikoje ir kt. Tai, ko mes nenorime net prisiminti, mūsų kaimynams yra dabarties tikrovė.

Tačiau ciesorius nedingo ir pas mus, ir mes su juo susiduriame. Net demokratiniame pasaulyje matome nelemtų reiškinių, kai žmogus bando savintis tai, kas priklauso Dievui. Pažeidžiamiausia sritis yra šeima ir gyvybė. Ciesorius kėsinasi nustatyti, nuo kada pradėtą gyvybę galima vadinti žmogumi. Jei gimė, sako – tai yra žmogus, jei dar tik ruošiasi išvysti pasaulį – dar ne žmogus. Ciesorius rūpinasi žmonių teisėmis, leisdamas kaliniams gyventi geriau, nei visą gyvenimą sąžiningai dirbusiems. Ciesorius atmeta prigimtinę teisę, kad šeima – tai vyro ir moters įsipareigojimas vienas kitam ir savo vaikams, ir leidžia, kad tos pačios lyties asmenys kurtų šeimas ir jos būtų laikomos lygiateisėmis šeimomis su kitomis. Šis ciesorius, vadinantis save tolerantiškiausiu žmogumi, negali pakęsti, kad krikščionys laikosi moralinių Šv. Rašto nuorodų.

Kaip elgtis krikščioniui, kai jam klastingai sakoma, kad net pats Kristus pripažino ciesoriaus valdžią ir liepė mokėti mokesčius? Taip, mūsų tikėjimas įpareigoja sąžiningai atlikti piliečių pareigas, pavyzdžiui, mokėti mokesčius, kurie yra reikalingi, kad valstybė galėtų normaliai funkcionuoti. Tačiau Evangelija neįpareigoja paklusti ten, kur valdžia peržengia savo ribas ir nesilaiko prigimtinio ir dieviškojo Įstatymo. Tuomet mes su apaštalu Petru turime sakyti: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5, 29).

Jokia valdžia, jokie Konstituciniai Teismai negali kištis į žmogaus prigimtines teises, nes tai reikštų, kad ciesorius nori užimti Dievo vietą. Šiandien Europa yra išmirštanti, ir svarbiausia šios tragedijos priežastis – kad ciesorius vis bandė „pagerinti“ Dievo darbus. Jis nuvertino šeimą ir įtikino, kad teisės svarbiau už pareigas, o malonus ir lengvas gyvenimas – svarbiau už visuomenės gėrį.

Lietuvoje jau tapo norma ne tik kritikuoti, bet ir niekinti kiekvieną, net ir geriausių ketinimų turinčią valdžią. Tikriausiai mes tebenešiojame okupacinės valdžios patirtį ir nepajėgiame keistis. Žmonės nori gauti geras pensijas ir pašalpas, bet dažnas sukčiauja ir vengia mokėti mokesčius. Iš tikrųjų kritikuoti valdžios pareigūnus, jei jie daro neapgalvotus sprendimus, ne tik galima, bet ir reikia. Tačiau jeigu mes išsirenkame valdžią, tai, pastebėdami jos daromas klaidas, bent turėtume gailėtis, kad per rinkimus būname lengvapėdžiai ir renkame gražiai kalbančius artistus ir savo interesus įgyvendinti siekiančius, bet nenorinčius tarnauti Lietuvai. Šiuo atveju būname panašūs į fariziejus, kurie buvo dvasiškai akli, todėl nepajėgė matyti savo klaidų bei veidmainystės.

Tepaskatina Dievo žodis kiekvieną, kad būtume tiesūs ir tiesiakalbiai, būtume pareigos žmonės, siekiantys ne tik savo, bet ir bendrojo gėrio. Tik toks pasirinkimas teikia tikrą džiaugsmą ir įprasmina mūsų gyvenimą.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Bernardinai.lt