Kartą į mano užrašų knygutę pateko kažkur perskaityta citata: „Sakmės sako, kad Dievas sukūrė visus paukščius, išskyrus žvirblį, apuoką, pelėdą“. Suprask – tai velnio kūriniai. Kol neatšalo, kol žvirbliai nepradėjo daužytis į mano kambario langą, o pelėdos skraidyti naktį virš kiemo, nusprendžiau paieškoti atsakymo, kodėl šie paukščiai liko nuskriausti (?), kuo jie nusikalto Kūrėjui.
Kodėl žvirblis?
Galbūt todėl, kad įvairiuose žmonių pasakojimuose, pasakose, apsakymuose ar apysakose žvirblis dažnai turi neigiamą konotaciją. Panagrinėjus kelis tekstukus, suprantama, kad žvirblis atsiranda ten, kur yra žmonių. Štai jeigu gaspadorius važiuoja per kaimą, užkrovęs vežimą grūdais, tuoj prie jo priskrenda žvirbliai. Šie vagia, barsto, žarsto žmogelio derlių. Jeigu svirnelyje diedukas mala grūdus, tuoj kieme prisiveisia žvirblių, kad tik pagriebtų kokią miltų dulkelę. O kas palėpėje purtosi? Ogi žvirblis ruošiasi žiemai. Bobai miegot neduoda.
Žvirblis – kaip pelė. Visur jų pilna. Sakoma, kad gyvūnai Kūčių naktį pradeda kalbėti žmonių kalba. Pasirodo, kad stebuklai prasideda jau Kūčių dieną, kai žvirbliai pavirsta pelėmis. Žmonės pasakoja, kad dėl to gruodžio 24 dieną nesimato kieme skraidančių žvirblių. Jeigu jie neatvirsta į savo pirminį pavidalą, pasilieka pelėmis ir ateinančiais naujais metais jų padaugėja, ir jos rausia, graužia namų slenksčius.
Kodėl pelėda ir apuokas?
Tai du giminingi paukščiai, todėl apie juos atskirai neverta kalbėti. Be to, kiekvieną iš jų panagrinėti yra itin sudėtinga, kadangi daugiausia informacijos aptinkama tik apie pelėdą.
Tais laikais, kai pasaulėžiūra rėmėsi senuoju tikėjimu, žmonės buvo įsitikinę, kad Giltinė (arba Veliona) pasirodo pelėdos kūne. Pelėdos ar apuokai gyvena naktinį gyvenimą, todėl ne tik mūsų tauta tikėjo, kad jos pranašauja blogį. Mitologijoje tai velnio tarnaitės. Pasižiūrėjus pelėdoms į akis, tikrai tuo galima patikėti („akys kaip ratai – saulės nemato“). Nejauku vaikščioti naktį lauke, kai virš galvos tamsumoje tupi tyliai ir ūbauja praeiviui, lyg norėdama jam išpranašauti ateitį. Ne be reikalo tikėta, kad „jos atskridimas dienos metu pranašauja nelaimę šeimai ar net mirtį kuriam iš namiškių“, ir ne be reikalo viena iš lietuvių patarlių skamba: „Pelėda atneša bėdą“.
Todėl žvirblis, pelėda ir apuokas.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl