Tokiomis idėjomis visai neseniai pasižymėjo Seimo pirmininkas V. Pranckietis, gindamas savo kolegos aplinkos ministro Kęstučio Navicko sprendimus dar 6 proc. padidinti Lietuvos miškų kirtimo normą. Per Lietuvą vilnijant masiniam piliečių ir miškininkų pasipiktinimui dėl vykdomos urėdijų reformos ir dar labiau išaugusio miškų kirtimo, aplinkos ministeriją gaubia nevykdomų pažadų ir neaiškių interesų atmosfera.
Nevykdo programos pažadų
2016 m. savo „Darnios Lietuvos“ programoje Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga rinkėjams teigė:
„Pastaruoju metu ryškėja tendencija mišką vertinti tik kaip medienos išteklių, pamirštant kitas miško funkcijas: rekreacinę, buveinių, miško gėrybių. <..>Vyriausybė įsipareigoja <…> miškus vertinti kaip valstybės turtą ir išteklių, kuris privalo būti nuolat gausinamas ir racionaliai naudojamas.“
Deja, realybėje nevyksta nieko panašaus. Vyriausybė patvirtino didesnę miškų kirtimo normą, kuri turėtų siekti jau 11 850 hektarų valstybinių miškų ploto 2019 – 2023 m. Negana to, jog nusprendę padidinti miškų kirtimo normas „valstiečiai“ tolsta nuo savo rinkiminių pažadų, bandydami pasiteisinti prieš rinkėjus pradeda prieštarauti net patys sau.
Štai Birželio 14 d. vykusio visuomenininkų susitikimo Seime su frakcijos lyderiu R. Karbauskiu metu, paklaustas apie vykdomus pokyčius aplinkosaugos srityje LVŽS pirmininkas teigė, jog urėdijų reforma padėjo atskleisti „milžiniškus nelegaliai iškirstų miškų plotus“. Skamba išties baugiai, bet atitinka realybę ir tą jau galime pastebėti plika akimi patys arba regime miškus ginančių organizacijų nuotraukose. Tik lieka neaišku, kaip jau dabar neteisėtai kertami miškai dera su užmoju dar labiau didinti kirtimų normas. Dėl minėtų nelegalių veiksmų kirtimo norma turėjo būti mažinama, bent iki to laiko, kol bus tiksliai apskaičiuotas R. Karbauskio įvardinto nusikaltimo mastas. Vietoje to iškirsti dar daugiau miškų tapo nauju aplinkos ministerijos uždaviniu.
Gūžčioti pečiais verčia ir tai, kad ministerijos „mokslas“ skiriasi nuo kitų mokslo bendruomenės įrodymų. Štai „Žinių radijo“ laidoje ministras Kęstutis Navickas teigė, jog kirtimo normos didinimai buvo suderinti su specialistais ir mokslininkais ir nepadarys jokios žalos gamtai. Visgi pasiteiravus miškininkystės specialistų bei mokslininkų vaizdas atrodo visai kitoks.
Lietuvos mokslų akademijos narys Arvydas Matulionis teigia, jog turime tik dvi gamtines vertybes – grynąjį vandenį ir gerus miškus, kurie daro Lietuvą ekologiškai sveika valstybe. O tie, kurie teigia, kad nekertama mediena suges, kryptingai slepia ministerijoje laiminamas „plyno kirtimo“ technikas, kurių dėka miškas ir jo galimybės ataugti sunaikinamas šimtmečiams. Miškininko Petro Būdvyčio teigimu, padidinus kirtimų normą pagal dabartinį ministerijos planą miškų pradės sparčiai mažėti, prieaugis nebeviršys iškirtimo. ASU Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas Edmundas Bartkevičius prideda, kad „Vyriausybė pradėjo ne tesėdama pažadą pakeisti žaliavinės medienos eksportą apdirbtų žaliavų ir gaminių eksportu, o nuo dar didesnių kirtimų normų. Taip savo mišku tik paremsime latvius ir kinus“. Akivaizdu, jog ministro patarėjų ir miško specialistų požiūris ir išvados skiriasi radikaliai.
Tarnauja verslo interesams?
Daugybę klausimų sukėlė ir šiemet viešumoje pasirodžiusi Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pažyma. Joje teigiama, kad „Komitetui pateikta informacija apie juridinį asmenį, kuris siekdamas savo verslo plėtros interesų savivaldybės teritorijoje, siekė pakeisti Miškų įstatymo nuostatas. Įmonė, turėdama įtaką savivaldybėje veikė per savivaldybės vadovus, kad šie kreiptųsi į kuruojančią ministeriją ir inicijuotų neva savivaldybei, o faktiškai įmonei reikalingas Miškų įstatymo pataisas. Kai buvo nepritarta savivaldybės siūlomiems įstatymo pakeitimams, verslo įmonė intensyviai siekė paveikti Vyriausybės ir atskirus Seimo narius“.
Apie tai, kad tokie bandymai paveikti buvo, patvirtino ir anksčiau aplinkosaugos komitetui vadovavęs A. Salamakinas bei buvęs Seimo pirmininkas A. Valinskas, kurio teigimu medienos perdirbėjai reikalaudavo pakeisti jiems netinkančius valstybės tarnautojus bei įstatymus, žadėdami „daugiau nei penkių nulių paramą“ jaunoms partijoms. Tarp asmenų, galėjusių daryti įtaką, buvo minimas ir medienos magnatas Sigitas Paulauskas.
Stebina ir tai, kad pernai pradėtos įgyvendinti urėdijų reformos idealiai atitiko verslo interesus. Nepaisant to, jog į postą atėjęs ministras viešai skelbė, kad neturi jokios valstybinių miškų valdymo pertvarkos vizijos ir žadėjo, kad miškų urėdijų pertvarka bus vykdoma nuosekliai, viską gerai apskaičiavus ir išanalizavus visus padarinius miškams, be didesnių diskusijų buvo nuspręsta naikinti 42 urėdijas apjungiant jas į vieną įmonę. Reikia atkreipti dėmesį, kad tokie pokyčiai preciziškai sutapo su S. Paulausko išsakytomis mintimis, kad negali būti jokių stambinimų ar regioninių urėdijų, bet tik viena įmonė.
Turėdami pilną paveikslą šiandien galime pagrįstai klausti ar išties NSGK pažyma apie įtaką Seimo nariams vykdančius ir miškų įstatymus norinčius keisti juridinius asmenis buvo laužta iš piršto, o dabartinės urėdijų reformos nebuvo padiktuotos verslo interesų.
Toks valstiečių ir žaliųjų sąjungos ėjimas prieš savo rinkiminius pažadus bei neatsakyti klausimai dėl urėdijų reformos visų pirma tampa klausimu Lietuvos visuomenei. Lietuva turės pasirinkti: ar toliau piktintis ministro K. Navicko veiksmais socialiniuose tinkluose, ar visgi susitelkus pareikalauti, jog būtų atšauktas miškų kirtimo normos didinimas, medienos žaliavos eksportas pakeistas jos perdirbimu čia, Lietuvoje, o pražūtingą Lietuvai aplinkosaugos politiką vykdantis ministras – atleistas. Nuo tolesnių veiksmų priklausys kokioje aplinkoje ir kokioje valstybėje gyvensime mes ir mūsų vaikai.
