Lietuviškuoju paveldu rūpinimasi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Labai svarbi pavienių mecenatų iniciatyva, bet itin reikšmingas institucijų darbas. Išlieka didelis rūpestis, kad pas pavienius asmenis esantys lobiai patektų į archyvų, centrų, tokių kai vienas didžiausių užsienyje Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, rankas.
Trumpai – istorija
Centras įsikūręs didžiuliame pastate, ant kurio fasadinės sienos – Vytis. Nors pastatas dar nebuvo užbaigtas, 1957 metais jame buvo atidarytas Jaunimo centras. Svarbu akcentuoti, kad nuo pradžių jam vadovavo tėvai jėzuitai. 1960 m. kieme buvo pastatytas paminklas už Tėvynę žuvusiems pagerbti.[1] Vėliau buvo įkurta Čiurlionio meno galerija. Dabar centro pastate veikia sekmadieninė Čikagos lituanistinė mokykla, vienąkart per mėnesį Jėzuitų koplyčioje laikomos Šventos Mišios.
Lituanistikos tyrimo ir studijų centras įkurtas 1981 metais Čikagoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai – didžiausias lituanistinis archyvas, taip pat knygų leidėjas, esantis už Lietuvos ribų. Prie centro įsteigimo prisidėjo daug įžymių asmenybių: Adolfas Damušis, Jonas Dainauskas, Česlovas Grincevičius, Vaclovas Gutauskas, Bronius Kviklys, Arūnas Liulevičius, Jonas Račkauskas, Robertas Vitas, kt. Tai tarptautiniu mastu aukštai vertinama įstaiga. Centrui vadovauja Taryba, kurios pirmininkas – dr. Robertas Vitas, vicepirmininkas – dr. Augustinas Idzelis, Valdybos pirmininkė – Kristina Lapienytė, kurie nenuilstamai rūpinasi įstaiga.
Centre taip pat dirba Juozas Bendikas, archeologė dr. Indrė Antanaitytė-Jacobs. Ji, literatūros kritiko, poeto, publicisto Algirdo Tito Antanaičio (1927–2003) dukra, tvarko tėčio archyvinius dokumentus, saugomus centre. Savanoriškai šioje ne pelno siekiančioje įstaigoje dirba Enata Skrupskelytė, atidžiai kataloguodama knygas. Taip pat – Gediminas Indreika.
Lituanistikos tyrimo ir studijų centras – didžiausias lietuviškojo paveldo užsienyje saugotojas. Centras kaupia, renka, sistemina lietuvių kultūros, literatūros, istorijos medžiagą: knygas, dokumentus, meno vertybes, rankraščius, relikvijas, kt. spaudą moksliniams tyrimams. Įstaiga taip pat leidžia knygas lietuvių ir anglų kalbomis. Yra išleidusi daugiau kaip 50 mokslo knygų. Viena svarbiausių knygų – JAV istoriko Williamo Urbano angliška knyga „Tannenberg and After“, išversta 2004 m. į lietuvių kalbą „Žalgiris ir kas po jo: Lietuva, Lenkija ir vokiečių ordinas – nemirtingumo beieškant“. Ji sulaukė pasaulinio pripažinimo: įtraukta tarp 30 geriausių pasaulyje istorinių knygų, išleistų 2001 metais, sąrašą. W. Urbano knygoje analizuojama Vidurio Rytų Europos XVI a. pabaigos–XV a. istorija.
Centras per metus ilgesniam laikui priima 2–3 stažuotojus iš Amerikos ar Lietuvos, kitų Europos šalių. O tyrėjų trumpesniam laikui sulaukiama beveik kas savaitę.
Įstaigos padaliniai
Lituanistikos tyrimo ir studjų centras jungia lietuvių išeivių mokslo bei kultūros institucijas. Centrą sudaro dvylika didelių padalinių: Pasaulio lietuvių archyvas, J. Žilevičiaus ir J. Kreivėno Lietuvių muzikologijos archyvas (saugomi genialaus kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gaidų originalai!), Jono Dainausko biblioteka ir archyvas, Dr. Tomo Remeikio politinių mokslų biblioteka, Dr. Stasio Budrio lietuvių fotoarchyvas (vienas svarbiausių jo įkūrėjų – fotografas Algimantas Kezys), Vaizdinių ir garsinių priemonių skyrius, Laisvės kovų muziejus, Lietuvių medicinos muziejus ir archyvas, Meno archyvas (unikalūs Mtislavo Dobužinskio ir Viktoro Petravičiaus paveikslai), Lietuvių genocido tyrimo centras, Ramovėnų laisvės kovų muziejus, Lietuvių muziejus.
Didžiausią Pasaulio lietuvių archyvo padalinį sudaro Periodikos katalogas, kuriame saugomas seniausias laikraščio „Keleivis“ egzempliorius, datuojamas 1860 m. Tai vienas gausiausių lietuviškų periodinių leidinių katalogas pasaulyje. Jame galima rasti senų laikraščių, žurnalų ar atskirų kai kurių leidinių numerių, kurie yra jau tapę bibliografine retenybe ir sunku juos rasti Lietuvos, užsienio bibliotekose ar archyvuose. Periodikos kataloge sukaupta daugiau kaip 2300 pavadinimų lietuviškos periodikos leidinių rinkinių.
Pasaulio lietuvių archyve taip pat saugomi Organizacijų fondai, pavyzdžiui, itin gausus ir įdomus Lietuvių rašytojų draugijos archyvas. Neišsemiami Personalijų fondai, Rankraščių fondai, Švietimo fondai ir Kartografijos fondai. Pasaulio lietuvių fondo archyve yra Lituanistinė biblioteka, kurioje saugoma 115 tūkstančių sukatologuotų knygų, prieinamų internetu. Tačiau dar 20 tūkstančių knygų nėra sukataloguota. Besidominčius religiniu ir sakraliniu menu sudomins Religinės literatūros ir mišiolų fondas. Į jį pateko uždarytų lietuviškų parapijų išleistos ir naudotos knygos, religinė literatūra.
DP Vokietijos archyvai – vienas gausiausių Pasaulio lietuvių archyvo skyrių su dokumentų, nuotraukų ir asmeninių daiktų rinkiniu. Šiuo fondu itin domimasi, nes DP Vokietijos gyvenimas nėra dar galutinai ištirtas. Šių dienų mokslininkai, menininkai, naudodamiesi išmaniosiomis technologijomis, turi galimybių atlikti novatoriškus DP stovyklų tyrimus, pavyzdžiui, rekonstruodami, kaip dabartiniai buvę DP stovyklų pastatai atrodė 1944–1950 m. Krista Svalbonas, turinti lietuviškų ir latviškų šaknų JAV menininkė, su vyru Lars rinko medžiagą apie Vokietijos DP stovyklas Lituanistikos tyrimo ir studijų centro archyvuose, taip pat Latvijos archyvuose. 2016 m. vasarą nuvyko į Vokietiją, atliko tyrimus, rekonstruodami 11 stovyklų (Esslingen, Würzburg, Hanau, Augsburg, Fischbach, Eichstatt, Kempten, Bayreuth, Seligenstadt, Hersbruck, Memmingen) buvusių DP pastatus.
Toli sklindančios idėjos
Džiugina tai, kad Lituanistikos tyrimo ir studijų centras – dinamiška įstaiga, kurioje kasdien kunkuliuoja gyvenimas. Kiekvieną dieną į centro duris pasibeldžia lankytojų su reta knyga ar kitokiu vertingu nešuliu. Kasdien siuntinių tarnybos atgabena seną vertingą medžiagą: laikraščius, žurnalus, kita. Vieną karštą vasaros dieną (tuo metu stažavausi centre) lankėsi dailininkas dr. Audrius V. Plioplys. Neurochirurgas, nešinas didžiulio formato senomis Vokietijos DP laikų fotografijomis, įstaigai siūlė rengti jo dėdės jėzuitų kunigo Vaclovo Gutausko (1913–2003) parodą. Fotografijas A. Plioplys buvo atsirinkęs Lituanistikos tyrimo ir studijų centre.
Ši paroda, pavadinta „Gutauskas, Elskus, Kezys“, 2017 m. lapkritį–gruodį buvo eksponuota minėtoje Čiurlionio meno galerijoje. (Kaip tik vasarą ši galerija buvo remontuojama. Kasryt skubėdama į centrą, stebėjau vis labiau bąlančias sienas.) Dabar ši paroda „Gutauskas, Elskus, Kezys“ atkeliavo į Lietuvą: sausio 31 d. Lietuvių išeivijos instituto ir Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus iniciatyva buvo pristatyta šioje bibliotekoje-muziejuje. Fotografijos, darytos 1949 m. DP Lindeberge, Vokietijoje. Jose užfiksuotos rekolekcijos, kurias vesdavo kunigas V. Gutauskas, kuriose dalyvaudavo ir rašytojai, menininkai, visi norintieji.
Parodoje taip pat eksponuojamose dailininko, vitražisto, tapytojo Albino Elskaus (1926–2007) ir Algimanto Kezio (1928–2015) fotografijose įamžintas V. Gutausko gyvenimas Čikagoje. Ši paroda jau keliauja po Lietuvą.
Arvydas Reneckis, režisierius, dokumentinių filmų autorius, Amerikos lietuvių televizijos, ALTV (Čikagoje, JAV) įkūrėjas, vadovas, Lituanistikos tyrimų ir studijų centre renka medžiagą naujam filmui „Amerikos lietuvių istorija“. Būsimas filmas, kurį remia Lietuvių fondas ir Lietuvos kultūros taryba, pasakos apie Amerikos lietuvius, jų indėlį atsikuriančiai Lietuvos valstybei.Vasarį A. Reneckis lankėsi Lietuvoje. Rinko medžiagą Klaipėdos universiteto esančiame dr. K. Pemkaus bibliotekoje-archyve, Signatarų namuose, VDU Lietuvių išeivijos institute, Martyno Mažvydo bibliotekoje, kt. Filmą globoja šis centras. A. Reneckis yra sukūręs filmus apie žymius išeivių lietuvius, kaip antai: Viktorą Petravičių („Viktoras Petravičius“, kartu su A. Keziu, 1990), Juozą Girnių („Juozas Girnius“, 1992), Adolfą Damušį (1991), Marių Katiliškį („Marius Katiliškis – iš prisiminimų“, 1997), Stasį Lozoraitį („Vilties Prezidentas“, su Vytautu V. Landsbergiu, 2009), Kazį Bradūną („Kazys Bradūnas“, kartu su A. Keziu, 1992), kt.
Centro ateitis
Lituanistikos tyrimo ir studijų centras turi sukaupęs milžiniškus lietuviškojo paveldo lobius. Šiuo metu ir Lietuvoje susirūpinta, kad per mažai dėmesio ir finansinio rėmimo skiriama lietuvių paveldui užsienyje saugoti. Juk daugelis panašių įstaigų užsienyje išlaikomos privačių mecenatų ar Lietuvių fondo. Lituanistikos tyrimo ir studijų centras siekia, kad daugybę rankraštinių dokumentų būtų suskaitmeninta ir būtų prieinama visiems besidomintiesiems. Iki šiol kartais atsitikdavo taip, kad Lietuvoje leidžiamose knygose, pavyzdžiui, „Jonas Aistis. Laiškai 1929–1973“ (2004), stinga medžiagos, šiuo atveju – laiškų, saugomų Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, užsienyje.
Pasigirsta siūlymų, galbūt būtų tikslinga Lituanistikos tyrimo ir studijų centrą perkelti į Lietuvą. Centrui atstovavęs Lietuvoje neseniai besilankęs A. Reneckis teigia: „Jei jis bus pajudintas, tai yra, jei iš jo bus išvežtas ten keletą dešimtmečių kauptas paveldas, mes nupjausime šaką, ant kurios sėdime“, – sakė JAV lietuvis.[2] Valdybos pirmininkės K. Lapienytės nuomone, svarbu, kad ir išeivijoje gyvenantys žmonės galėtų akivaizdžiai matyti savo pirmtakų veiklos pėdsakus. Tai – stipri motyvacija lietuviškoms šaknims išlaikyti. Reikia daugiau rūpintis, kad archyvai Čikagoje galėtų būti lengviau pasiekiami tyrėjams Lietuvoje.
[1]Kun. Juozas Vaišnys, SJ http://laiskailietuviams.lt/index.php/1998m-2-vasaris/8551-keturi-jaunimo-centro-raidos-tarpsniai
[2]http://blog.lnb.lt/lituanistika/2018/01/29/valstybingumo-erdveje-diskutuota-apie-lietuviu-pavelda-uzsienyje/
