Mokinių konkurse „Lietuvos vaikai kuria pasakas“, kurį organizavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, dalyvavo dešimt mūsų krašto vaikų: viena Seinų „Žiburio“ mokyklos mokinė ir devyni Vidugirių mokyklos moksleiviai. Šešių vaikų pasakos pateko į „Lietuvos vaikų pasakų“ knygą, kurioje išspausdinta trisdešimt įdomiausių pasakų. Vidugirių mokyklos V klasės mokinės Viktorijos Čerlionytės pasaka „Keliaujanti akis“ buvo pripažinta viena gražiausių ir apdovanota bronzos medaliu.
Kviečiame pasiklausyti Lidijos Radzevičiūtės sukurtos pasakos.
sb, punskas.pl
Seniai seniai, o gal ir neseniai viename kaime gyveno dvi sesutės Julija ir Inga. Julija buvo gera mergaitė, o Inga išdykėlė. Ji dažnai neklausydavo tėvų, netvarkydavo kambario, mėtydavo pro langą laukan savo žaislus ir knygas.
Išeidami į darbą tėvai liepė mergaitėms apsitvarkyti ir paruošti namų darbus. Dar mama pagąsdino, kad jei dukros bus negeros, atskris ragana ir jas pagrobs. Julija, visada paklusni, ėmėsi darbo. Gražiai viską susitvarkė ir sėdo ruošti pamokų. O Inga nieko nedarė ir švystelėjo pro langą knygas. Ji nepatikėjo mamos žodžiais apie raganas. Bet kaip tik tuo laiku pro jų namą lėkė tikrų tikriausia ragana. Mažai trūko, kad būtų nukritusi nuo savo šluotos, kai pamatė skraidančias knygas. Patiko jai išdykėlė mergaitė. Pasuko savo šluotą, įšvilpė į vidų, pačiupo Ingą ir nuskriejo namo.
Julija tikėjo mamos žodžiais, kad būna raganų, o dabar tuo pati įsitikino. Pamačiusi, į kurią pusę nuskrido piktoji raganiukė, išėjo ieškoti neklaužados sesės.
Ilgai, o gal visai neilgai keliavo. Priėjusi mišką sutiko savo gerą draugę voveraitę Rudaitę, kuriai seniai seniai, o gal visai neseniai padėjo. Kai ištiko sunkus sausros metas ir žvėreliai neturėjo ką ėsti, ji padėjo Rudaitei ieškoti riešutų ir grybų. Dabar Julija papasakojo voveraitei apie prarastą savo sesę ir paklausė, ar ši nežinanti, kur gyvena ragana. Rudaitė gerai pažinojo raganą. Liepė mergaitei būti labai gudriai, nes ir ją gali kerėtoja pagrobti. Voverytė parodė mergaitei kelią, davė jai du stebuklingus riešutus ir palinkėjo sėkmės. Dar patarė, kad kai jai prireiks pagalbos, tegul už savęs meta riešutą – tada viskas aplinkui sustings, gyvūnai ir žmonės valandėlę negalės judėti.
Nužingsniavo Julija voverės Rudaitės nurodytu keliu. Už kalnų, už laukų ir už marių priėjo aukštą kalną, ant kurio stovėjo nepaprastas namas. Raganos pilis buvo labai aukšta, pastatyta iš raudonų ir mėlynų plytų. Julytė sumanė tapti panaši į raganą, tad susirišo šluotą, susivėlė plaukus ir pabeldė į duris. Duris atvėrusiai šeimininkei pasisakė esanti raganaitė iš tolimos šalies. Ragana labai apsidžiaugė, nes pas ją seniai nesilankė jokių svečių. Nuvedė viešnią į didelį kambarį, o pati nuėjo ruošti vaišių.
Kai tik ragana dingo už durų, Julija šoko ieškoti sesės. Ilgai netrukus rado ją užrakintą didelėje spintoje. Prie spintos gulėjo ir ramiai snaudė didelis juodas katinas. Šis Juodis ant kaklo turėjo užrištą raudoną kaspiną su raktu nuo tos didžiulės spintos. Julija prisiminė voveraitės žodžius ir riešutus. Paėmė vieną ir metė už savęs. Apsidairiusi jau nuliūdo, kad riešutas neturi jokios galios, bet pamatė, jog katinas lyg sustingęs. Palietė Juodį, o šis nė krust. Tada atrišo raktą nuo jo kaspino ir atrakino spintą. Paskui savo paprastą šluotą apkeitė su raganos skraidančiąja, abi su Inga ant jos atsisėdo ir pakilo.
Ragana išsyk pamatė, kad sesytės bėga iš pilies. Sėdusi ant netikros šluotos, pabandė jas vytis, bet nukrito nuo kalno tiesiai į krūmus ir dilgėles. Vis dėlto greit išsikapstė iš žolių, susirado kitą skraidančią šluotą ir vėl šoko vytis pabėgėlių. Jau tiesė nagus nutverti Ingą už plaukų, bet Julytė metė antrą riešutą už savęs. Ragana taip ir sustingo padangėje ant šluotos.
O mergaitės laimingai sugrįžo namo. Inga pažadėjo būti tvarkinga ir gerai mokytis. Nuo to laiko ragana jau niekada neužsuko į jų namus.
Bet gal ji ir dabar kybo ant savo šluotos? Kartais, kai mėnulis per pilnatį skaisčiai šviečia, galima ją pamatyti aukštai danguje.