Punsko „Aušros“ leidykloje išėjo monumentalus leidinys „Punsko parapija 1597–2017“. Tai viena svarbesnių ir įdomesnių knygų, pasirodžiusių „Aušros“ leidykloje. Istorijos paveldą reikia saugoti, puoselėti ir ateinančioms kartoms perduoti. Žmogus, nežinantis savo praeities, yra kaip mažas vaikas rūke, kuris blaškosi į visas puses ir nežino, kur eiti. Tokį žmogų galima palyginti su nendre, kuri linksta ten, kur pučia vėjas, kurią taip lengva nulaužti, pažeisti. Tik supratę savo šlovingą praeitį, galime būti dori žmonės, tvirti ir sąmoningi savo žemės, krašto ir valstybės šeimininkai.
Pernai šventėme Punsko parapijos 420-ąsias metines. Tai mums nepaprastai svarbi sukaktis. Dešimt kartų skiria mus nuo parapijos įsteigimo. Buvo istorijos verpetuose daug ko: sėkmių ir nesėkmių, džiaugsmų ir nuoskaudų. Tūkstančių žmonių šioje parapijoje gyventa, daug būta atsidavusių dvasininkų, patarnautojų, chorvedžių, choristų, rėmėjų, geradarių. Ši knyga – tai padėka už tai, ką gavome, ką turime, ką perduosime kitiems.
Karalius Žygimantas III Vaza 1597 metų spalio 27 dieną Varšuvoje pasirašė Punsko parapiją steigiantį dokumentą. Šis aktas (kaip ir du kiti – 1600 m. ir 1606 m. dokumentai) yra saugomas Punsko parapijos kanceliarijoje.
„Šiandien nedaug kas žino, kokios bažnyčiai tuomet suteiktos dovanos ir privilegijos, – rašo pratarmėje knygos leidėjai. – Daug jų amžiams bėgant buvo prarasta ir išgrobstyta. Liko parapija, kaip ir visiems laikams karaliaus dokumente įrašyti žodžiai: […] pasiliekame sau teisę skirti kleboną lietuvį arba mokantį lietuvių kalbą (idque nonnisi Lithuanum aut linguae Lithuanicae gnarum relinquimus). Kiekvienai kartai jie skamba vis naujai, stiprina, ugdo sąmoningumą, padeda keliauti vingiuotais istorijos keliais. Dėkojame visiems, kurie geranoriškai prisidėjo leidžiant šią knygą, rašė, redagavo, pasidalino nuotraukomis ir žiniomis. Ačiū dr. Jonui Malinauskui, išvertusiam iš lotynų kalbos karaliaus Žygimanto III 1597 m. aktą bei padėjusiam išaiškinti kitus šio karaliaus dokumentus. Dėkojame knygos rėmėjai – Lenkijos Respublikos vidaus reikalų ir administracijos ministerijai.“
Punsko parapija buvo įsteigta Lyvo vėliavininko, Merkinės, Lazdijų ir Seivų miškų valdytojo Stanislovo Zalivskio iniciatyva ir pastangomis. Jis savo lėšomis Villae nostrae Nova Punsko pastatė Romos katalikų bažnyčią ir išsirūpino, kad karalius šiam kūriniui pareikštų savo pritarimą, saugotų jį visu savo autoritetu ir gėrybėmis apdovanotų. Zalivskiui prašant karalius įrašęs, jog Punsko klebonas turi būti lietuvis arba lietuviškai kalbantis dvasininkas. S. Zalivskio pastangomis Punske įkurta ir pirmoji mokykla (ji minima 1600 m. karaliaus Žygimanto III dokumente), taigi jis yra ir mūsų krašto švietimo pradininkas. Deja, iki šiolei Punske nėra net kukliausios jam skirtos atminimo lentos, skulptūros, bareljefo ar jo vardu pavadintos gatvės.
Leidinį sudarė: Sigitas Birgelis, Nijolė Birgelienė, Božena Bobinienė, Marius Talutis.
Knygoje spausdinamų straipsnių autoriai: Sigitas Birgelis, Vaida Kamuntavičienė, Simonas Norkus, Juozas Vaina, Marytė Misiukonienė, Kęstutis Žemaitis, Krzysztof Tarka, Marius Talutis, Algimantas Katilius, Božena Bobinienė, Kazimieras Baranauskas, Ignas Dzermeika, Alicija Sitarskienė, Petronelė Jakimavičienė, Juozas Vaznelis, Aldona Vaicekauskienė, Nijolė Birgelienė, Kostas Cibulskas, Angelė Šliaužienė, Jonas Vaičiulis, Petras Venslauskas.
Kalbą redagavo Birutė Burdinaitė-Ołów ir Laima Jancaitė. Viršelį parengė Laima Birgelytė.
Vertėjai: Nijolė Birgelienė, Jonas Malinauskas, Jurgita Stankauskaitė, Daiva Valinčienė, Katarzyna Węglicka.
Nuotraukos iš „Aušros“ leidyklos archyvo, Vidos Baranauskaitės, Sigito Birgelio, Boženos Bobinienės, Igno Dzermeikos, Alicijos Krakauskienės, Anelės Krakauskienės, Danutės Kšivickaitės, Marytės Misiukonienės, Mariaus Talučio, Jono Uzdilos, Teresės Uzdilaitės, Nijolės Valinčienės, Aldonos Vaznelienės, Broniaus Vaznelio, Valdo Žilionio asmeninių archyvų.
sb, punskas.pl