Smilgos pasistiepusios vis linguoja,
šilti žiburėliai eglutės šviesų.
Žvaigždę Kalėdų išvysti linkėčiau,
kad meilė ir džiaugsmas nušvistų virš debesų.
O išretėję smilgos nesušalusios svyra ir laukia,
kad baltas pūkas užklotų laukus.
Angelą baltą išvysti linkėčiau,
kuris lydėtų ir kiekvieno žingsnius – takus.
Vaikams net sunku patikėti, kad žiemos seniau buvo gilios, su daug sniego, nepravažiuojamais, užpustytais keliais. Žiema su sniegu tarsi jau lieka praeity…
O dabar – lietingi orai, tarsi pavasario arba rudens dargana, teigiama temperatūra. Ir jau keletą metų taip. Pakitęs klimatas verčia susimąstyti, ar gerai elgiamės, ar tik nedarome blogos įtakos gamtai. Juk parduotuvės apgultos, perkama viskas, kas pakliūva po ranka. Keliaujame ne dviračiais ar pėsti, o vis mašinom. Ar ne per daug teršiame gamtą? Arktikoje tirpsta ledynas. Oro atšilimas nekokią pranašauja ateitį, bet niekas neturime laiko sustoti, susimąstyti, keistis, keisti įpročių…
Dėl pakitusios temperatūros Kalėdos atrodo kaip Velykos. Žaliuoja žolė, krūmai, ypač serbentų – su sprogstančiais pumpurais, kvepia veikiau pavasariu nei žiema. Lauke šilta, daugiau kaip 10 laipsnių šilumos. Kai nėra sniego – kažkaip netinka ir eglutė, bet ji puošiama, kvepia troboje. Kiemuose spindi žvakelės. Žmonės skuba pirkti artimiesiems dovanėles.
Kūčių diena trumpiausia metuose. Ji kupina stebuklų, kuriais seniau labai tikėta. Kūčių vakarui seniau pasitvarkius puošta eglutė arba jos šakelės, kabinti obuoliukai, saldainiai blizgančiais popieriukais, šiaudelių vėrinukai, riešutai. Mat tikėta, kad pakabinus ant eglutės šakelių vaisių kitais metais ir sode jų būsią. Po šventinės vakarienės sode vaismedžiai papurtomi, apkabinami, prisiglaudžiama prie kamieno. Tuomet kitais metais jie atsidėkoja nebyrančiais pavasarį žiedais ir nekirmijančiais vaisiais. Kad vištos darželių nekapstytų – šeimininkėms reikia tądien vaikščioti nesusišukavusioms, suveltais plaukais. Per Kalėdas nevalia dirbti, nes ledai javus išguldys ir grūdus iškuls. Kaip ir per Velykas, verta skubėti vakarieniauti bei į mišias, tai geresni bus atėję metai.
Eglutės kaip šv. Kalėdų simbolis perkamos gyvos. Kartais papuošiamos tik šakelės. Kiti eglutes pasidaro – vis daugiau dėl aplinkos apsaugos panaudojamos antrinės žaliavos. Štai žaisliukai arba visa eglutė padaryta iš spalvotų polietileno maišelių. Iš plastikinių butelių padaryta didelė eglė. Gražiai atrodo ir pakanka vien savo darbo ir pastangų.
Kasmet Kauno aikštėje puošiama neeilinė, netipiška eglutė. Apie pernykštę draugė Danutė Marmienė man pasakojusi:
– Labai įspūdinga, bet kartu ir paprasta, ir ekologiška. Tai eglė, pretenduojanti į Gineso rekordų knygą. Tikrai stebina žmonių fantazija ir išradingumas. Atliktas labai didelis darbas ir gautas puikus rezultatas. Apima pasididžiavimo jausmas.
Eglė pastatyta Kauno senamiestyje, Rotušės aikštėje. Čia ir dieną, ir vakare susirinkdavo daug žmonių: jaunimo, tėvų su vaikais, turistų.
Kauno smaragdinė eglė – 13 metrų aukščio, pagaminta iš apie 40 tūkstančių žalios spalvos plastikinių butelių apačios – dugno dalių (dugnai su įduba, per ją pritvirtinta prie metalinių karkasų). Jei neklystu, skaičiau, kad buvo gaminama pora mėnesių, dirbo nemažai savanorių arba už simbolinį atlyginimą. Idėjos autorė menininkė Jolanta Smitienė.
Žalia spalva, tai ramybės spalva, gamtos, ekologijos. Žalios spalvos buteliai eglei buvo renkami specialiuose konteineriuose. Nereikalingos butelio dalys buvo atiduotos perdirbti. Išardyta eglutė taip pat perdirbta. Įdomu dar tai, kad galima buvo užeiti į eglutės vidų. Ten stovėjo natūrali eglė, papuošta veidrodiniais žaisliukais. Eglutės viduje galima buvo palikti raštelius su linkėjimais, prašymais Kalėdų Seneliui arba norais. Jos viršūnė papuošta žvaigžde. Aštuoni lazerio spinduliai skleidė šviesą į viršų ir žemyn.
Spauda rašė, kad egle domėjosi užsienio žurnalistai. Savivaldybė gavo įvairių klausimų, susijusių su eglute, jos autore ir kt. Išsiųsti dokumentai dėl įtraukimo į Gineso rekordų knygą.
Artėjant šventėms kiekvienam iš kažkur atsiranda „kalėdinių“ jėgų. Pasiruošiame visokių patiekalų. Juk nebūtina pirkti gatavus parduotuvėse. Šventinei nuotaikai labai trūksta sniego. Bet šiluma leidžia sutaupyti pinigėlių. Na, ir neslidu. Tik dažnai pučia toks baisus, stiprus vėjas, kad atrodo, jog stogus nukels. Miške turbūt ne vieną eglę išvertė. Pro langus matosi, kaip linguoja spygliuočiai nuo pat šaknų. Kai vėjui yra už ko užsikabinti, tai ir klibina. Lapuočių šakos plikos, tai siūbuoja tik viršūnės.
Per Kūčias nesinori likti vienam, rūpi kiti žmonės. Štai iki šiolei prisimenami gražūs žmonių poelgiai, kaip antai a. a. Natalijos Pykienės. Kasmet per Kūčias jų namuose prie šventinio stalo su šeima sėsdavo keli berniukai iš vaikų namų. Gera priglausti, pavaišinti, sunkiau – išsiskirti.
Lankykime gimines, paliktus senelius. Mažai kas juos aplanko, o verta, nes su jais galima pasikalbėti bet kuria tema. Būna, kad ilgai sergantys žmonės nusibosta, juos primirštama, nebelanko jų buvę draugai, net giminės. Žiauru, bet tokia tiesa.
G. Pakutkienė, punskas.pl