Onutė Pševorskaitė-Turavičienė iš Polkotų pasakoja:
– Viskas žmogu gerai, ir bėda gerai, cik vienam padeda, kitam ne. Teko daug vargo macyc, per akis, patyrc ir bėdos, ir ašarų praliec… Labai dėkavoju Dzievuliu, kad gavau galimybį pasidzaugc anūkais ir jau proanūkais. Gyvenu Sainuose vieno kambaro butuki be balkono. Labai myliu išaic laukan, daug vaikščoju. Myliu kvietkucus ir laukinius, ir daržalio.
Vyrausias brolis numirė prieš 2 metus. Škada, kad jį duktė su žantu palaidojo Berznyki, o tep tai nuveitau an kapo.
Aš iš Žagarų nuvėjau in marcas in Polkotų kaimų. Su broliu susimainėm. Jis iš tų namų paėmė sau žmonų, o aš in marcas nuvėjau in tuos namus. Darbas ir darbas no jaunų dzienų. Ca irgi raikėjo ir stacycis, ir laukuose daug darbų laukė.
Mano mamos (Simanavičų) tėviškėj per karų liko cik mūs mama Teofilė, o visi kici (Teofilės tėvai ir dzvi sasarys Bronė Kačanauskienė ir Ona Ramanauskienė) išvyko Lietuvon ir liko visam laiku, ty mirė, ty palaidoci.
Teofilės Simanavičiūtės iš Žagarių ir Andriaus Pševorskio, kilusio nuo Berznyko, mišrioje šeimoje visi penki vaikai gerai išmoko ir kalbėjo lietuviškai. Vyriausioji duktė Janina tapo Kasparavičiene. Sūnus Antanas, gimęs 1928 m., gyvendamas netoli Žagarių bažnytėlės per 20 metų buvo jos zakristijonas. Juozas žuvo per karą ant kalniuko prie Žagarių bažnytėlės, kai užėjo ant minos (jam tada buvo 14 metų). Onutė gyvena Seinuose. Jauniausias Vladas susituokė su lietuvaite, gyveno Vilniuje, ten ir palaidotas. Antanas susituokė su Marija Turavičiūte nuo Berznyko, o Onutė nuėjo į tuos pačius namus į marčias. Antanui aprašyta 15 ha žemės su mišku ir ilga pakrante prie Galadusio ir Dusaluko ežerų.
Onutė Pševorskaitė-Turavičienė tęsia:
– Kap sako: ėjau iš vargo in vargų. Namie gero nematiau. Kap numirė tėvas, turėjau 8 metus, o jaunesnis brolis 5 metus, brolis vyrausias 14, tai jis atstojo mumiem ir tėvų, ir pravadyrų. Cik kad negadnas buvo, ba mylėjo valdzycis. Tai ganėm no ankscyvo pavasaro ir ankscyvo ryto savo Žagarų kaimo žmonių gyvulius. Jau man tep škada to mažo broluko, tep škada, alia kų padarysi, ajom abudu ir pilniavojom, ganėm. Jis žamį paversdavo ganyklom – priimdavo iš kaimynų ganiavai avių, galvijų ir šaukdavo savo piemenukus – mus, vaikus, savo sasarį Onutį su broliu Vladu ganyc.
Jis cik pats su vyrasni seseri Janinu baigė Žagarų 4 klasių mokyklų, o kiciem raikėjo ganyc. An mūs kalnuko pokaru buvo minų, pasibaigus karu, atvažavo karuomenė ir iš trijų duobių iškasė iš kiekvienos po 40 žuvusių karaivių ir išvežė juos kažkur. Per karų sudegė da Simanavičų stacyta medzinė troba.
Mokyklon žiemų kiek ajau, išmokau rašyc, skaicyc ir labai mylėjau šokc, ir in vaidinimus paciko. Visi sakė: kap nėr manį, tai jiem liūdna, tai ėjau, kur cik prašė ir kur brolis laido, ba visur jo, kap vyrausio, valia buvo. Man dabar šyrdzį skauda, kad jis tokias negeras mumiem buvo, alia sako: raikia atlaisc, kų padarysi. Nu kap galėjau, tai in vakarėlius irgi ėjau, bagi mylėjau pasilinksmyc. Savo žamės tai nedaug turėjom, ba an daržo gyvenom. Tai ėjom in talkas paaugį, tai griebc rugių, rišc, tai bulvių kasc, tai vė kūlc. Paskui apsižanijau, no pokaro minos žuvo vienas sūnus, da vaikucis, kitas suaugis žuvo, o liko dukterys. Dar anūkais dzaugiuos. Sunku išmokyc lietuviškai, nor jau proanūkius laidza in lietuviukų daržalį, mažu pramoks, ba suprato, kad raikalinga ir šita šnekta.
Va, pamenu, kap tėvas mūs graita išmoko lietuviškai. Sakydavo, kad raikia šnekėc, kap išaina. Kap nesisarmacini ir šneki, tai ir išmoksci. Bagi mano tėvas atėjis buvo nuog Krasnapolio in Žagarus pas Simanavičus in žantus, ba mama tai Teofilė Simanavičūtė. Tai gražai ir mes, vaikai, šnekėjom lietuviškai, ir tėvas išmoko. Kap saltyšus sušaukia susirinkimų, tai argi dėl vieno šnekės visi lankiškai? Visadu lietuviškai. Turėjo tas vienas prisitaikyc. Tep ir buvo. O dabar jei ateis nor vienas lenkas, tuoj visi imasi lankiškai. Nu ir kam to raikia? Ca, Sainuose, ir aplinkui tai visi paaina iš lietuvių, cik neprisipažįsta. Kap bėda prispirtų, tai atrastų ir močutes, ir motkas, prispažįtų, kad iš lietuvių paaina. Kode kap in Lietuvų daug kas važavo anais metais apsipirkc (ty tadu viskas pigiau buvo), tai ir šnekėjo lietuviškai? Ca beveik visi moka, o jau suprasc, tai cikrai visi supranta.
Sanatvėj, sako, ilsėkis, alia kad be darbo tai labai ilgos dzienos. Sunki buvo vaikystė ir sunki jaunystė, o sanatvėj be darbo negaliu… Tai nusimezgu, tai šų tų, tai da ir vuogauc buvau.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl