Žiniasklaida pranešė apie „sėkmingą“ trišalės tarybos sprendimą – darbuotojų atostogos per metus sieks vos 20 darbo dienų, be to, darbuotojai per savaitę negalės dirbti ilgiau nei 60 valandų. Premjerui ir kitiems besidžiaugiantiems sutarimu tiktų priminti, kad gyvename XXI amžiuje, kuriame vis dažniau kalbama ne apie rinkos, o apie laimės ekonomiką. Ją bent porą kartų minėjo ir pritariantis XIX amžių tinkančiai atgyvenai premjeras.
Gediminas Navaitis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.
Tarsi lakmuso popierėlis, parodantis, kiek visuomenė suvokė darbo ir laimės sąryšį ir geba pertvarkyti darbo sferą, yra darbo problemų sprendimo būdai. Šiandieną daugelis modernios ekonomikos šalių, tarp jų ir Lietuva, bando spręsti darbo problemas atsietai viena nuo kitos. Bedarbiams skiriamos pašalpos ir nelabai sėkmingai stengiamasi paremti naujų darbo vietų steigimą, nes pastarosios gana lengvai kuriamos ekonominio pakilimo metu ir labai jau sparčiai išnyksta nuosmukio metu. Tokios darbo problemų sprendimo kryptys jau ne kartą išbandytos ir iš esmės situacijos darbo sferoje nepakeitė. Todėl jas reikia spręsti naujais būdais. Perspektyviausias iš jų – darbo laiko trumpinimas.
Vergai dirbo visą parą, išskyrus pertraukas pavalgyti ir miegoti. Viduramžiais valstiečiai dirbo nuo aušros iki saulės laidos – vasarą apie 16–18 valandų. Panaši darbo trukmė buvo ir pirmuose fabrikuose. Prie penkių dienų darbo savaitės pereita tik XX a. septintajame dešimtmetyje.
Esamas darbo laiko standartas yra rinkos ekonomikos, pramoninio kapitalizmo palikimas, nebeatitinkantis visuomenės poreikių ir naujų galimybių, kurias suteikė modernios, informacinės technologijos. Anglijoje veikiančio NEF (naujosios ekonomikos fondo) specialistai siūlo siekti naujo tikslo – perėjimo nuo 40 ar daugiau valandų darbo savaitės prie trumpesnės darbo savaitės.
NEF specialistų nuomone, toks sprendimas tai ir naujas kelias iš daugelio ekonominių problemų bei krizių, su kuriomis susiduria modernios visuomenės. Nauja darbo savaitė padėtų spręsti tokias problemas, kaip nedarbas, neracionalus vartojimas, darbuotojų pervargimas ir stresas, o galiausiai suteiktų laiko, kuris leistų žmonėms tobulėti, daugiau rūpintis vieni kitais ar tiesiog džiaugtis gyvenimu.
Argumentai už darbo laiko pertvarką teikiami iš trijų visuomenės turtingumą apibūdinančių sričių: gamtinių, žmogiškųjų ir finansinių išteklių tausojimo bei gausinimo. Trumpesnė darbo savaitė skatintų racionalesnę gamybą ir vartojimą. Todėl atsirastų prielaidos tvaresnei ekonomikos plėtrai. Trumpesnė darbo savaitė sudarytų geresnes prielaidas nuolatiniam asmeniniam ir profesiniam tobulėjimui, laimingesniam gyvenimui.
Labiausiai diskutuotinas klausimas, ar trumpesnė darbo savaitė prisidės prie visuomenės turto gausėjimo. Jos šalininkai teigia, kad Vakarų šalyse prilyginus neapmokamus vaikų priežiūros, namų ruošos ir panašius darbus mokamam darbui, ir įvertinus juos pagal minimalų darbo užmokestį, pastebėtume, jog apie penktadalį BVP (bendro vidaus produkto) sukuria neapmokamas darbas. Trumpesnė darbo savaitė padidintų šią dalį. Ji taip pat skatintų efektyvesnių technologijų, naujų gamybos būdų plėtrą. Trumpesnė darbo savaitė tikrai padėtų platinti mokamą darbą tolygiau. Drauge ji skatintų ekonomikai prisitaikyti prie visuomenės ir aplinkos saugojimo poreikių. Rimčiausias finansinis argumentas už trumpesnę darbo savaitę – jau dabar dirbantys nepilną darbo dieną, dirbantys namuose savo pajamomis lenkia dirbančius tradicinėse darbo vietose, nes toks darbas labiau atitinka perspektyviausias žinių ekonomikos kryptis ir sukuria vertingiausią produktą. J. Enriquez pateikia duomenis, kad vidutinė namuose dirbančių JAV darbuotojų alga yra kone dvigubai didesnė negu vidutinis dirbančių įprastoje darbo vietoje atlyginimas.
Deja, pasirinkime tarp naujų galimybių, laimingesnės visuomenės ir korporacijų interesų Lietuvoje laimėjo pastarieji. Laimės ekonomikos siūlymai mūsų krašte vis dar už diskusijos ribų. Todėl svarstant darbo kodeksą neprisiminta R. Seligman pasiūlytos laimės formulės, kurioje savanoriškai pasirenkami užsiėmimai pristatomi kaip laimės sąlyga. Todėl tarsi negirdėti M. Argyle siūlymai iš esmės apriboti ar ir visai uždrausti dirbti viršvalandžius, sutrumpinti darbo savaitę, skatinti darbo vietų, kuriose dirbama ne visą darbo dieną, kūrimą. Neprisimintas ir T. Jackon, kurio nuomone, konkrečios priemonės sutrumpinti darbo laiką ir pagerinti darbo/laisvai pasirenkamos veiklos pusiausvyrą galėtų apimti lankstesnį darbo grafiką; priemones, kurios neleistų darbdaviams diskriminuoti dirbančių nepilną darbo dieną, riboti jų tarnybinę karjerą, užimtumo garantijas.
Nebūtų sunku išvardinti ir daugiau pasaulinio garso ekonimistų bei psichologų, siūlančių trumpinti darbo laiką. Jie mato esminį XXI a. visuomenės tikslą – padidinti visuomenės laimės lygį. Kai šis lygis, apibūdinantis žmogaus gyvenimo kokybę, nelaikomas svarbiu, renkamasis kitas kelias, žmogus prilyginamas ekonominės mašinos sraigteliui, kuris turi kuo daugiau “suktis“. Laimės ekonomika nedviprasmiškai renkasi laimingesnės visuomenės kelią. Laimės ekonomika remiasi daug kartų įrodytu faktu – laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes sugeba daugiau sukurti.
Ir pabaigoje. Nemąstantys ar nenorintys mąstyti sakys, kad laimingai gyventi dar per anksti, kad šiandieną reikia sunkiai dirbti ir daugiau sukurti, o po to, tolimoje ateityje… Jiems ir kitiems, giriantiems laisvą, neprijaukintą rinką, korporacijų interesus, galima užduoti labai nepatogų klausimą: „Kiek ir ko dar reikia sukurti, kad lietuvis laimingiau gyventų, kiek turi išaugti BVP, kad ir jis pajustų augimą?“ Taip pat galima pasiūlyti susipažinti su Lietuvos statistikos departamento skelbiama informacija: BVP vienam gyventojui Lietuvoje per metus sukuriama 19100 eurų, Estijoje – 18600, Lenkijoje – 17500; vidutinis darbuotojas už vidutinę darbo valandą gauna – Lietuvoje 6,2 euro, Estijoje – 9,0, Lenkijoje – 7,6 euro.
Autorius yra Mykolo Romerio universiteto profesorius.
Gediminas Navaitis, www.alkas.lt
