Gaji sovietpolitkultūra?

Kažin ar Lietuvos žemė, lietuvių Tauta per savo gyvavimo tūkstantmečius buvo patyrusi tokį žiaurų genocidą, kokį patyrė carinės ir sovietinės okupacijos metais. Ypač po 1940-ųjų, po mūsų Tautos išdavikų-kolaborantų S. Nėries, P. Cvirkos, J. Paleckio ir kitų išdavikiška apgaule parvežtos iš Maskvos Stalino saulės…  

… Uždraudžiant ir naikinant mūsų nacionalinius simbolius – trispalvę, Valstybės himną, Vytį buvo nuožmiai naikinama mūsų Tautos kultūra, papročiai, religinės bei tautinės šventės… vietoj jų buvo diegiama girtuoklystės, vagystės, keiksmažodžiai, išdavystės, skundimai, plėšimai…

… Ir šiandien mūsų ausyse netyla mūsų Tautos, mūsų tėvų, senelių aimanos… prieš mūsų akis išnyra kraupūs Tautos trėmimo vaizdai: liejasi kruvinos dešimčių tūkstančių tremiamų, išplėšiamų iš namų mūsų Tautos žmonių ašaros, liepsnose skendi ūkininkų sodybos, širdis drasko raudos ir aimanos šautuvų buožėmis mušamų, varomų į gyvulinius vagonus, vežamų į atšiauriausias žemes mirčiai… Aršių sovietinių „lakštingalų“-ideologų: ir cvirkos, ir nėries, ir dovydėno, ir venclovos, ir… pastangomis buvo vykdomas šis, lyg šiol nematytas, žiaurus ne tik dvasinis, bet ir fizinis mūsų Tautos genocidas. Visa tai vyko iškiliai skambant „lakštingalos“ Nėries eilėms:

         … Mūsų širdys su žengiančiais muša į taktą,

         Lyg mes patys – narsuolių kareivių būrys,

         Didis Stalinas laiko jau pergalės raktą…

… Ir šiandien, po dvidešimt penkerių mūsų Nepriklausomybės metų, kuomet jaunimas, tėveliai su vaikais, žilagalviai Laisvės kovotojai renkasi prisiminti žiauriai nukankintus ir ištremtus savo tėvus, senelius, mūsų tautiečius, kuomet pagerbia Laisvės kovotojus, būtent ir šiandien vis dar tęsiamas mūsų Tautos dvasinis genocidas – skaitomos mūsų Valstybės kolaborantų A. Jonyno, L. Dovydėno, S. Nėries, K. Kubilinsko ir kt. išdavikų, žudikų eilės:

         … Ugnyje mes gimę ir užaugę,

         Geležiniai Stalino kariai…

Ar ne tik vis dar nostalgiškai prisimenant ir mintyse vergiškai kartojant sovietinio propagandisto P. Cvirkos ugningus žodžius: „Draugai, pagaliau mūsų žemė išvalyta nuo buržujų… Raudonoji armija mus išlaisvino ir nuo smetoninių, ir nuo hitlerinių fašistų… išvalysime ir mūsų miškus nuo nacionalistinių gaujų, nuo ginkluotų banditų… jų kaulus vilkai pamiškėmis  tąsys… o mes kursime šviesų komunistinį rytojų, mūsų ateitį… tvirtai laikykime savo rankose kas šautuvą, o kas plunksną…“ iškilmingai teikiamos mūsų Valstybės kolaborantų, uoliai naikinusių Lietuvos valstybingumą, tautinius pamatus ir paveldą, dėjusių pastangas naikinti mūsų Tautą, pavergti Lietuvą – P. Cvirkos, L. Dovydėno, S. Nėries vardų premijos.

… Už „čerkutę“ čiulbėdavo sovietinės „lakštingalos“ – nėris, venclovos, jonynai, valsiūnienės… skaitė Staliną šlovinančias eiles kolchozų ir sovchozų pirtelėse, nuniokotose buvusių Lietuvos ūkininkų sodybose, paverstose kolchozų kontoromis. Skaitė ne tik savo, bet ir galvažudžių skinkių, kubilinskų, išdavikės nėries eiles… ir šiandien neskaito mūsų Tautos krauju rašytų Laisvės kovotojų poetų eilių, nepagerbia savo renginiais ir eilėmis trėmimų, kankinimų, žudynių vietų. Lig šiol, jau penkiasdešimt du pavasarius, vis pagerbia išdavikų vardus – Nėrį, Cvirką, Dovydėną…

Vietoje to, kad atsiprašytų mūsų Tautos, išdavikiškai nužudytų  Laisvės kovotojų dėl savo bendraminčių poetų – žudikų Skinkio, Kubilinsko padarytų brolžudysčių, nulenktų galvas prieš mūsų nužudytus didžiavyrius,  ar ne tik lig šiol pasiklydę laike, negrįžtamai Stalino ideologijos paveikti, vis tęsia okupacinį palikimą – teikiamos dar okupantų įkurtos sovietinės, mūsų Tautos išdavikų vardų premijos, vis garbina ir šlovina tuos pačius išdavikus, mūsų Tautos dvasinius ir fizinius žudikus. Ir ar ne tik mintyse kartojant mokyklose, institutuose tvirtai įkaltus Cvirkos žodžius:  „Tegyvuoja nenugalima tarybinė liaudis, jos kūrybinė inteligentija“… tiesiamos rankos premijas priimant.

… Norvegai tuoj pat išsižadėjo savo Tautos išdaviko Kvislingo, labai griežtai jį nubausdami ir pasmerkdami. Ir ne tik norvegai.

… Mūsų kaimynai lenkai, nors irgi pavėluotai, bet jau irgi labai ryžtingai naikina visą komunistinį palikimą –  ne tik paminklus, išdavikų-kolaborantų vardų gatves – įstatymiškai dekomunizuoja savo šalį…

 Jonas Užurka