Ką galime pasakyti apie kalbą? Lyg ir suprantame, kad ji labai reikšminga mūsų gyvenime. Kalba – tai žmonių bendravimo priemonė, kuria palaikome ryšį su draugais, artimaisiais ir kt. Galime kalbėti ilgai ir nuobodžiai, bet yra dar vienas svarbus dalykas, kuriam skiriame mažiau dėmesio (arba visiškai jo neskiriame). Ar žinote, kas yra kalbos kultūra? Pasvarstykime.
Žemėje gyvena keli milijardai žmonių, kurie priklauso vienai ar kitai tautai. Kiekviena tauta yra išskirtinė, o savo išskirtinumą pabrėžia būtent kalba. Per kalbą parodome, kokie ir kas esame. Juk KALBA YRA MŪSŲ VIZITINĖ KORTELĖ. Todėl turime būti atsargūs kalbėdami ir – kas svarbiausia – žiūrėti, kaip kalbame, nes mūsų taisyklinga kalba yra labai svarbi bendraujant su kitu žmogumi.
Daugiausia dėmesio norėčiau skirti šiuolaikinio jaunimo kalbai. Žinau, kad kalbos kultūra jiems mažiausiai rūpi (kaip tėvai sako, „nes toks jų amžius“), bet manau, jog dėl to tylėti būtų labai neprotinga ne tik mūsų pačių, bet ir kitų kartų atžvilgiu. Netaisyklingos kalbos vartojimas yra didelė mūsų visų problema, bet ją įžvelgiame tada, kai atsiduriame visiškai kitoje aplinkoje. Galbūt visa tai pagrįsti galėtų tie, kurie studijavo ar studijuoja Lietuvoje. Ar prisimenate savo pirmąsias savaites, pirmus mėnesius naujų draugų ir kursiokų būryje? Argi niekas neatkreipė dėmesio į vieną ar kitą netaisyklingai ištartą žodį? Manau, kad ne vienam teko susigėsti dėl juokingai nuskambėjusio žodžio arba pavartotos svetimybės, kuri mums atrodė vartojama ir Lietuvoje.
Realybė yra šiek tiek kitokia. Galime tik pasidžiaugti, kad lietuvių kalbininkai stengiasi kiekvienai svetimybei arba bendrinėje kalboje nepriimtinam žodžiui rasti pakaitą. Dėl to mūsų gimtoji lietuvių kalba tokia turtinga, gausi žodžių. Mes ginamės nuo globalėjančio pasaulio, kuris daro įtaką apskritai visai žmonijai. Daugiausia nukenčia kultūra ir kalba, nes masiškai priimami tarptautiniai žodžiai ir svetimybės griauna lietuviškus atitikmenis. Žinoma, jie būtini kiekvienoje mokslo srityje, bet – su saiku.
Grįžtant prie mūsų jaunimo kalbos… Galime labai paprastai įsitikinti, jog kalbos kultūra jiems gana svetima. Užtenka aplankyti populiarųjį tinklalapį facebook.com. Čia – pačių įvairiausių žodžių ir žodelių margumynas. Sakyčiau, net įdomu paskaityti, kai vienam ar kitam žodžiui išversti reikia jaunesniosios kartos žmonių pagalbos. Na, tai paauglių žargonas, viskas suprantama. Gydytojai turi savo žargoną, ūkininkai savo – viskas gerai. Šito išvengti neįmanoma. Taip buvo visais laikais. Tačiau dėmesį patraukia tai, kad jaunimas vis labiau darko lietuvišką žodį. Netaisyklingos žodžių formos pokalbių svetainėse tiesiog liejasi per kraštus. Na, ir pasidaro liūdna… Beje, skirkim kalbos kultūrą nuo tarmių! Pastebėjau, kad nemažai žmonių šių dviejų dalykų tikrai neskiria. Drįstu sakyti taip kaip dialektologas ar savo tautos atstovas – savo tarme kalbėti reikia. Tarmės visuomet nyko kiekvienoje tautoje, ne visos sugebėjo jas išsaugoti.
Lietuvoje yra dvi pagrindinės tarmės: aukštaičių ir žemaičių, bet kiek patarmių, šnektų ir pašnekčių, kurios dar skamba žmonių lūpose! Vis dėlto jos nyksta, ir už tai atsakingi esame mes. Didesnė dalis mūsų krašto žmonių kalba dzūkiškai. Tereikia džiaugtis tuo ir nenuvertinti šio gyvai skambančio turto – mūsų lūpose išlikusio dzūkavimo.
Kalbant apie interneto erdvę – jaunime, neišsigąskite, aš jūsų tikrai necituosiu, nes pasielgčiau neetiškai. Interneto portalai, pokalbių svetainės yra tam, kad kiekvienas galėtume išreikšti savo nuomonę taip, kaip mums patinka. Kalbos taisyklingumo problema kyla ypač viešojoje erdvėje, t. y. viešai skaitant paskaitas, pranešimus, sakant kalbas ir kt. Tarkim, studijuojant tenka ne vieną ir ne du kartus stoti prieš minią žmonių, kurie visą dėmesį sutelkia į pranešėją – į tave. Ir čia tampa matoma, koks tavo kalbos kultūros supratimas: ar taisyklingai kirčiuoji, vartoji taisyklingas žodžių formas. Būna ir taip, kad kartais gėdą padaroma ne tik sau, bet ir kitiems: tėvams ar mokytojams. Juk žinote, kad esate savo šeimos, mokyklos ir krašto atstovai…
Netaisyklingos kalbos pradžios galbūt reikia ieškoti ne tik tarp jaunimo. Problema atsiranda jau šeimoje, o vėliau mokykloje. Kaip kalba tėvai, taip ir vaikai. Mokykliniame gyvenime vaikas pradeda plėsti savo žodyną, įsiklausydamas į draugų ir mokytojų kalbą. Juk pirmasis mokinukų autoritetas yra būtent mokytojas, todėl jo kalbėjimas daro įtaką mokinių kalbai.
Klaidų ieškokime kasdienybėje. Norėdami pasakyti „apžiūrėjau filmą“, geriau sakykime „pažiūrėjau filmą“, nes apžiūrėti galima, pavyzdžiui, nuotraukas, gražią gėlę arba stalą iš viršaus ir apačios. Mes visada sakome, kad rytą „prisikeliame“, bet reikia žinoti, jog rytą „atsikeliame“. Atrodo, kad skirtumų beveik nėra, bet įsidėmėkite – „prisikėlė“ tik Jėzus Kristus.
Pabaigoje norėčiau pacituoti J. Jablonskio žodžius: „Kalba yra didis, tautos statytas paminklas“. Tad negriaukime šio paminklo netaisyklingai kalbėdami. Stiprinkime jį, nes tauta gyvuos tol, kol gyvuos jos kalba. Atsiminkite, kad:
• lietuvių kalba yra viena iš sudėtingiausių kalbų pasaulyje,
• lietuvių kalba priklauso baltų kalbų grupei, kur gyvos yra tik lietuvių ir latvių kalbos,
• lietuvių kalba yra labai originali ir turtinga, gausi žodžių atitikmenų (pvz., žodis „eiti“ turi apie 300 sinonimų),
• lietuvių kalboje galima rasti lotynų kalbos likučių…
Nebūkime naivūs ir tobulinkimės. Tobulėjimui ribų nėra. Jeigu abejojate ar nežinote, kaip taisyklingai vartoti vieną ar kitą žodį, galite pasitikrinti interneto tinklalapyje http://vlkk.lt/.
Jurgita STANKAUSKAITĖ, „Aušra“, 2013/05