Kaimyninėje Baltarusijoje gyvena apie 30 tūkstančių lietuvių kilmės asmenų. Nemažai jų ir Gervėčių krašte, tačiau čionykščiai teigia, kad bendruomenė senėja, o jaunimo beveik nebeliko.
Lietuvių mokyklai – 15
Baltarusijos Astravo rajono Rimdžiūnų vidurinė mokykla paminėjo 15-ąjį savo gimtadienį. Šiuo metu šioje mokykloje mokosi 62 mokiniai. Pernai jų buvo 71. Kaip teigė mokyklos direktorės pavaduotojas Antanas Žvaginis, mažą mokinių skaičių lemia negausios šeimos. Tačiau, pasak jo, tokia problema aktuali ne tik Baltarusijai, tačiau ir kitoms šalims.
Rimdžiūnų mokykloje taip pat mokosi ir baltarusiai. A. Žvaginis pasakojo, kad jie į lietuviškąją mokyklą įsikėlė laikinai, tad būtų labai puiku, jei mokykla vėl būtų tik lietuvių, esą taip atsirastų daugiau erdvės popamokinei veiklai ir renginiams, daugiau vietos bendrabutyje gyvenantiems pedagogams, kurie dabar kambariais dalinasi su kolegomis iš Baltarusijos.
Mokyklos direktoriaus pavaduotojas pasidžiaugė, kad veikiantis lietuvių darželis jau nebesutalpina visų norinčiųjų jį lankyti.
Mokyklos penkiolikmečio šventėje dalyvavęs Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Edminas Bagdonas ir Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento direktorius Arvydas Daunoravičius perdavė užsienio reikalų ministro sveikinimą, kuriame bendruomenei linkima susitelkimo ir ryžto saugoti lietuvių kalbą, papročius ir tradicijas, perduoti jas jaunajai kartai.
„Gervėčiai užima svarbią vietą mūsų istorinės atminties aruode ir etninės kultūros lobyne. Šios mokyklos vaidmuo, siekiant išsaugoti šio unikalaus, lietuviškų papročių ir tradicijų pripildyto krašto savastį yra reikšmingas. Linkiu, kad mokykloje būtų puoselėjama lietuviška pasaulėjauta ir pilietiškumo bei patriotiškumo vertybės, kad rinkdamiesi gyvenimo kelią mokyklos absolventai nepamirštų šimtmečius šiame krašte gyvenančių protėvių šaknų“, – pranešime cituojamas ministras.
Baiminasi atominės elektrinės
Dauguma Rimdžiūnų mokyklos abiturientų mokslus tęsia Lietuvoje. Juos baigę čia ir pasilieka. Taip nutiko ir su dar vienos mano pašnekovės Marijos Mažeikienės dukromis. Jos, baigusios Rimdžiūnų mokyklą, aukštąjį išsilavinimą gavo Lietuvoje ir sukūrė šeimą.
„Dabar visas jaunimas stengiasi iš čia išvažiuoti, nes kaime nėra ką daryti”, – pasakojo 89-ąjį gimtadienį atšventusi senolė. Ji netoli Rimdžiūnų esančiame kaime gyvena visą gyvenimą.
„Vaikai mane dažnai kviečia atvažiuoti pas juos į Vilnių, tačiau mano širdis Petrikų kaime, ir kol galiu savimi pasirūpinti – neišvažiuosiu. Visą laiką gyvenau čia, susipažinau su vyru, užauginau vaikus“, – pasakojo Marija, kurią vietiniai meiliai vadina Maniūte.
Ji atviravo, kad jeigu vyras veda baltarusę, lietuviškos šeimos nebebus. „Žmona nenori mokytis svetimos kalbos, tai ir šeima sugudėja“, – kalbėjo Marija.
Pati kalbanti lietuviškai, baltarusiškai, rusiškai ir lenkiškai senolė sakė, kad su vietiniais baltarusiais sugyvena gerai ir jokių pykčių nebūna.
Kartą per mėnesį leidžiamo lietuviško laikraščio „Lietuviškos godos“ redaktorė Marija Šaknienė pasakojo, kad bendruomenę sudaro daugiausia vyresnio amžiaus žmonės.
„Išlikę dar apie penkiolika lietuviškų kaimų, tačiau ir jie jau asimiliavęsi“, – sakė M. Šaknienė.
Netoliese kylanti elektrinė taip pat kelia daug nerimo lietuviams. Ne tik dėl to, kad įvykus nelaimei pirmiausia nukentėtų jie, tačiau ir dėl to, kad statyti elektrinės atvežama daug darbininkų iš Rusijos, kurie čia apgyvendinami specialiai jiems statomose gyvenvietėse. „Bijome, kad jie paprasčiausiai mus išstums“, – sakė „Lietuviškų godų“ redaktorė.
Trūksta darbo
Pasak Gervėčių klubo pirmininko Aloyzo Augulio, kad bendruomenė bent kiek gyvuotų, reikia darbo, o jį susirasti šiose apylinkėse nelengva.
„Netoliese yra kolūkis, kuriame gali dirbti iki trijų šimtų žmonių. Tai bene vienintelis darbdavys“, – pasakojo A. Augulis.
Dar viena problema ir trūkumas yra tai, kad neruošiami tokių paklausesnių specialybių darbuotojai kaip traktorininkai ar vairuotojai, kalviai.
Gervėčių klubo pirmininkas svarsto ir galimybę, kad šalia mokyklos galėtų būti įsteigtas amatų centras, kuriame norintys mokytųsi kalvystės, medžio apdirbimo, pynimo amatų, tačiau tam trūksta finansavimo. Kitas variantas, anot A. Augulio, galėtų būti privataus kapitalo atėjimas į šį regioną, tačiau verslininkai bijo investuoti čia.
„Buvo lenkai, kurie bandė čia vystyti verslą, tačiau numoja ranka. Galiu pasakyti tik tiek, kad investuoti ir plėsti verslą galima, tačiau reikia nusiteikti, kad šioje šalyje viskas vyksta kitaip ir greito pelno tikrai nebus“, – sakė Gervėčių klubo pirmininkas.
Marius Eidukonis, valstietis.lt
liūdna padėtis. Nors kaimo vietovėje ir Lietuvoje panašiai – žmonės senėja, o jaunimo nedaug, nes jie baigia mokslus ir lieka mieste arba išvažiuoja uždarbiauti į užsienio šalis.
Vienintelė išeitis – turėti Gudijoje kokį didesnį lietuvišką miestelį (panašiai kaip čia yra Punskas ar Seinai) ar didesnę lietuvių bendruomenę kokiame nors mieste (Gervėčių krašto atveju, gal Astrave ar Ašmenoje?), tai ir darbų gal daugiau atsirastų, o ne tik žemės ūkyje, gal ir vienas kitas iš išvažiavusiųjų sugalvotų grįžti. Kita vertus, į Gudiją juk dairosi ir kai kurie drąsesni lietuvių verslininkai bei įmonės, tai galėtų investuoti ne kur nors kitur, o būtent į lietuvišką regioną (gal net turi iš ten kilusių darbuotojų).