Gimtieji namai

Gimtieji namai

Gimtieji namai, važiuosim į Vilnių –
jus išvaro rugiai, iš visų pusių
į laukus susibūrę, užmiršę, kad buvo jie duona,
ką lipo prie gomurio, kaip vaikystės kalba.
Laikas, mano namai –
paimkite stogą ir langus,
į rietimą susukite kelią –
paskutiniai man bus marškiniai.
Pasiimkite slenkstį ir stalą,
kur dainuodavom dainą į Vilnių,
į mylimą šalį – apsikabinę
stipriau nei prieš mirtį.
Gimtieji namai, pasiimkite skrynią,
sudėkit į ją mūsų vargo atodūsius,
mūsų raudas ir mūsų giesmes
nuo karo, bado, ugnies ir maro.
Marcelijus Martinaitis

Mūsų atsiminimai apie namus bus greit niekam neįdomūs, keisti, jie nieko nenuramins ir nesutaikys. Mūsų pačių palėpėse jau nieko nėra: vaikai ten nieko neras, kas būtų mūsų žinojimas, mūsų buvimo ženklai.
Kam mes esame tėvai? Kas matė mus susiėmusius už rankų ir per Sekmines apeinančius miestą, kaip mūsų tėvai – rugių lauką? Kur mano tos dvi sėklos, du avinėliai, du ąžuolai, du lizdą sukantys paukščiai, kur ta
moteris, kurios jau neapvesiu aplink rugių lauką?..

Marcelijus Martinaitis
Iš knygos „Prilenktas prie savo gyvenimo”, 1998

sb, punskas.pl