Mes beveik kap broliai su Viktoru Vinikaicų, ba jo ir mano tas pats buvo patėvis Kupstas Juozas. O buvo tep. Kap jis liko su savo mamu našlaitis Navasodėj, tai pas juos atėjo Kupstas nuo Dusnyčos užkuru. O kap jo mama numirė, tai mano mama ištekėjo už to Kupsto. O kap jau buvau ženota, tai pora metų aš su savo vyru pas juos pagyvenom, kol gavom nuosavų butų.
Labai gražai visadu sutarėm su Viktoru, lankėmės paskui daug sykių pas jį, in Vygrus važuodavom. Vadzinom vienas kitų broliu ir seseri. Man nupiešė paveikslų, išdrožė skrynukį drabėzgam susdėc. Labai ramus ir savamokslis, skaitė knygas, drožinėjo, piešė.
Mano tėvas mirė sausin, o aš po 4 mėnesių, gegužin, 1959 m. turėjau cik 10 metų. Negalėjau miegoc. Skaitėm su mamu knygas, dainavom paskui po biskio, kad cik nemislyc. Nebuvo da elektros, prie žibalinės lempos skaitėm.
Pamenu, kap Baliūnienė važau in Sainus, tai paima užsukus ir mūs mamų. Kap parveš baltos duonos, tai kap pyragas, ot gardumas… Mama kepė duonų ruginį, alia norėjosi ir baltos. Kaimi lakstė vištos, žąsys, avys, kiaulės, buvo karvė. Arklio neturėjom. Kap pasamdo, tai paskui turi aic adzyrbc už arklį. Ėj kapliuoc, tai prie dūrpių. Aš vyrausia, tai gaminau valgyc, ba namie buvo da metais jaunesnis brolis Juozas ir 4 metais jaunesnis brolis Vitas.
Vaikystė nebuvo langva. Daugiausia mumiem padėj Kastantas Vaznelių iš Vidugirų. Mama paci dalgiu apkerta rugių laukų, aš sugriebiu, paskui mama suriša pėdus, abidzvi sustatom pėdus in rikes. Paskui mama, kap brolis paaugo, tai su juom ėjo kapliuoc in Dzeveciškės dvarų. Broliai jaunystėj išvažau an Slionsko in kasyklas, padzirbėj kiek. Mama mirė sulaukus 75 metų.
Mokinaus gerai Vidugirų mokykloj, visadu dainavau (po mamos turėjau gražų balsų) chori ir su broliu Vitu dainavom ir vaidinom. Paskui ir Sainuose abudu prigulėjom prieg choro ir vaidinimo. O Vidugiruose tai mokino Kostas Sidaris dainų, Onutė Aleksaitė – šokių. O su Mili Krivonių tep mylėjom rašyc eilėraščus. Pora tadu indėj in „Aušrelį“, tai kokias dzaugsmas.
Aš maža labai sirgau, o paskui daug teko gydzycis, kap jau ne tokia maža, cik kap buvau Punsko liciejuj. Auklėtojas buvo Juozas Vaina. Tadu mūs klasėj buvo net 38 mokiniai. Da turu nuotraukų. Visi su kalatais, baltais kaunierukais. An stancijos su puseseri Biruti Stankauskų ir Balytaiti gyvenom netoli liciejaus pas Gibus. Mama atveža malkos, valgio, bulvių, morkvių, kopūstų, barštukų, mėsos. Gamino Gibienė skaniai.
Macyc, nušalau, nor gal ir po tėvo toj liga likus buvo, tai aš apie 1965 metus susirgau plaucais. Mano tėvas irgi jaunas numirė dzovu. Mama pasbijojo, kad man aršau nebūtų, tai apklausė Belistoki kokį tai daktarį, paskui tynajus priėmė an pusės metų in ligoninį, paskui in sanatorijų pusantrų metų gydė Dziekanov Lesny. Man tep buvo liūdna toli nuog namų. Nei draugų, nei telefonų tadu, tai rašau laiškus ir pradėjau eilėraščus rašyc, ir dienoraštį. Alia, sakau, per krauscymus tai kur nusmetė. Tynajus buvo ir mokykla mergaitėm. Aš menkai lenkiškai mokėjau, bet inpratau. Tynajus buvo labai geras mokytojas Vitas Rėkus. Graita sužinojau, kad jis lietuvys, tai po pamokų pašnekydavo mani. Kilis irgi nuog mūs krašto, kiba iš Burbiškių.
Tai, sakytau, mokslus beigiau toli nuog namų. Grįžus dzyrbau Vidugirų bibliotekoj, paskui prieg vaikų, Krasnavi parduotuvėj, o paskui kioskuose Suvalkuose, Sainuose laikraščus pardavinėjau, bet atsinaujino gal liga, gavau alergijų, astma kankino, išėjau in ankstesnį pensijų.
Savo vaikų neturėjom. Dabar tai giminaičų dzvi mergaitės ca būna ir mokinasi Sainuose. Smagiau man, ba savo vyrų palaidojau prieš 5 metus. Per balkono langų, duris matau gražus vaizdus: Sainų bažnyča ir kap pilis vienuolynas, kunigų seminarijos rūmai. Man primena Vygrus, kur tankiai su vyru važavom pas Viktorų. Jis aprodė ir pasakoj mumiem ir kiciem cakavų dalykų. Aprodė požemius po bažnyču ir kitur, kur dar ne visi nuveina. Gražai jį tynajus pagerbė kunigai ir jis jiem neliko skolyngas. Dzaugiuos ir man paliktais jo paveikslais. Sainų mažoj bažnyčukėj kaboja jo išdrožtas kryžus su Kristum. Turėjo gerų rankų. Turėjo prisipirkis galybį knygų. Ir tokių, kad pats galėtų mokycis kalbos. Ir mokinosi, ir išmoko. Cikrai gabus buvo. Galėjo da gyvenc. Mirė staigiai per naujus 1994 metus. Turėj 67 metus. Kiek daug kam nupaišis, išdrožis. Ir Vygrų bažnyčoj iš mažų paveikslukų tokius gražus ir dzidelius paveikslus nupaišė. Graži atmintis. Tai va kap cik vasara, lankymai, visi jį gražai mini. Cikrai vertas pagarbos. Liko palaidotas tynajus, kur labai jo reikėjo, netoli Vygrų vienuolyno, an kalnelio. Rodos, ir mato gerai visų vienuolynų. Paskucinis kamedulis. Jis irgi tep savi laikė, ir kici an jo tep sakė. Menkai valgė, nereikalavo dzidelio šyldzymo, kap kokias atsiskyrėlis vienuolis gyveno. Ir jam tep paciko.
Papasakojo Irena Vaznelytė-Choroško
Užrašė Genutė Pakutkienė, punskas.pl