Danutė M. atsiuntė „Gražią istoriją“, skirtą vaikams, kad nepamirštų gimtosios kalbos.
Tai draugystės savaitė. Aš linkiu, kad tavo piniginėje visada šlamėtų banknotai, kad kas rytą tave pažadintų saulės spinduliukai, kad kiekvienas lietus pasibaigtų vaivorykšte, kad tave suptų tik geri draugai! Ačiū, kad esu tavo draugų rate…
Viskas sugrįžta, viskas sukasi ratu.
Jo pavardė Flemingas. Jis buvo varganas škotas fermeris. Vieną dieną, kai keliavo po darbo namo, išgirdo pagalbos šauksmą. Pelkėje skendo berniukas. Fermeris metė viską ir nubėgo gelbėti vaiko. Šis muistėsi ir dar labiau smego. Buvo jau iki liemens įsmukęs į purvą ir iš visų jėgų bandė išsikapanoti iš klampynės. Jo jėgos seko, o išsigelbėjimo nebuvo. Fermeris padėjo berniukui. Jei ne jis, vaikinas būtų amžiams prasmegęs klampynėje.
Kitą dieną pro šalį važiavo puošni didiko karieta ir… sustojo fermerio kieme! Iš karietos išlipo didikas ir kreipėsi į fermerį. Tai buvo to išgelbėto berniuko tėvas. Jis norėjo užmokėti fermeriui už sūnaus išgelbėjimą, bet pastarasis atsisakė užmokesčio. Tuo pat metu tarpduryje pasirodė fermerio sūnus.
– Ar tai tavo sūnus? – paklausė didikas.
– Taip, mano, – atsakė fermeris.
– Sudarykime sandėrį, – sako didikas. – Aš paimu tavo sūnų savo globon ir kartu su savuoju leisiu į mokslus.
Fermerio Flemingo sūnus baigė geriausią tais laikais Londono šv. Marijos medicinos mokyklą ir tapo žinomas kaip seras Aleksandras
Flemingas, atradęs peniciliną. Po metų jo mokslo draugas, tas pats iš pelkės išgelbėtas vaikinas, susirgo plaučių uždegimu, pneumonija. Ir kas jam šį kartą išgelbėjo gyvybę? Penicilinas… Koks buvo didiko vardas? Vinstonas Čerčilis.
Liaudies išmintis sako: viskas eina ratu. Viskas grįžta atgal.
Aleksandras Flemingas
(gp), punskas.pl