Pastaruoju metu dažnai tenka kalbėtis apie lietuvių liaudies kostiumą arba, kaip mes mėgstame sakyti, tautinius rūbus. Vartydama įvairius albumus ir knygutes apie dzūkų tautinius kostiumus, gilindamasi į jų specifiką, grožėdamasi spalvomis ar lininių marškinių siuvinėjimais, atsipeikėju, kad šnektoje vėl įsivėlė klaida. Liaudies kostiumas, tai nėra tautinis kostiumas. Nesu dizaino ar meno specialistė arba etnologė, kad galėčiau plačiai apie tai rašyti. Manau, kad visi turėtume mokėti skirti lietuvių liaudies ir tautinį kostiumą, todėl pasidalinsiu su Jumis trupučiu surastos informacijos apie kostiumų skirtumus ir keliomis su jais susijusiomis įdomybėmis.
Pagal menotyrininkę Teresę Jurkuvienę, liaudies kostiumas, tai išeiginė valstiečių apranga, iš kurios kilo ir susijęs yra tautinis kostiumas. Anot jos, „tautinis kostiumas – tai neišvengiamai „sustabdyta akimirka“, užkonservuota istorinė mada“. Sulaikyta gana vėlyvoji mada, kadangi Lietuva savo tautiniu kostiumu susidomėjo tik XIX a. pabaigoje Mažojoje Lietuvoje, o Didžiojoje Lietuvoje, dėl Rusijos valdžios apribojimų, tik po 1905 metų, kai kaime žmonės jau dėvėjo miesto madai būdingus kostiumus.
Kai Lietuvoje buvo susirūpinta tautiniu kostiumu (nes atėjo laikas, kai kiekviena tauta turėjo turėti savo tautinį kostiumą. Tas laikas vadinamas nacionaliniu judėjimu, prasidėjusiu romantizme. Tęsėsi per visą XIX a. iki XX a. pradžios.), regionuose būdavo organizuojamos šventės, į kurias reikėjo atvykti apsirengus liaudies kostiumais. (T. Jurkuvienė mano, kad pirmasis lietuvių tautinio kostiumo pristatymas įvyko 1900 m. rugsėjo 23 dieną. Jį surengė Tilžės lietuvių giedotojų draugija, kuriai vadovavo Vydūnas.) Pavyzdžiui, Dzūkijoje rengiamos buvo „senovės dienos“. Į jas ateidavo žmonės, vilkintys kai kuriuos senuosius drabužius, bet „tikslaus kurio nors laikotarpio kostiumo komplektavimo nebesilaikydavo“. Ne visus drabužio elementus žmonės būdavo išsaugoję arba buvo nustoję nešioti dėl pasikeitusių papročių.
Galima įsivaizduoti, kad anksčiau liaudis vilkėjo žymiai paprastesnius drabužius, kuriuose nebuvo tiek daug turtingų pagražinimų, kurių gausu šiandienos tautiniuose kostiumuose. Iš viso liaudies kostiumo kopijavimas yra diskutuotinas. Bandymas jį atkurti, tai tik autoriaus interpretacija. Remiantis minėtos tyrėjos straipsniu, skiriasi kaimo išeiginis ir kasdieninis kostiumai. Būtent pagal išeiginį kostiumą bandyta kurti tautinį kostiumą. Neretai kasdieninis kostiumas buvo kokybiškesnis už išeiginį, kadangi sunkiuose kaimo darbuose jie turėjo ilgai tarnauti.
Taigi maždaug yra aišku, kad tautinis kostiumas ne iki galo atspindi liaudies kostiumą. Bandymai jį atkurti, priartinti prie liaudies kostiumo kai kuriais atvejais gali prasilenkti su autentiškais liaudies drabužiais. Čia visa bėda, kad autentiškų liaudies drabužių beveik neišlikę, nebent, pavyzdžiui, XX a. pradžios moteriškų ir vyriškų drabužių komplekto dalių…
O dabar prie įdomybių. Ar žinojot, kad:
- XX a. pradžioje lietuvininkės siaurindavo marškinius, kad būtų panašesni į miesto moterų dėvimas palaidinukes. Išeiginę kaimišką prijuostę taip pat mėgta patobulinti. Ji būdavo kerpama pusiau, kad moteris atrodytų lieknesnė.
- Kai kurie kostiumo elementai turėdavo saugoti nuo blogos akies, lemti sveikatą ar laimingą gyvenimą. Todėl kai kurios kostiumo detalės nesikeisdavo šimtmečiais.
- Visos moterys turėdavo ryšėti prijuostes. Be jų pasirodyti viešumoje būdavo nepadoru. Ištekėjusios moterys privalėjo dengti galvą, slėpti plaukus.
- Prijuostė – ne sijono, o tarsi moters įsčių apsauga. Ornamentai (su žemės simbolika susiję ženklai) turėjo ginti ir moterį, ir jos vaiką.
- Seniau moteriški kostiumai būdavo labai sunkūs, o sijonai per liemenį žymiai siauresni nei dabar. Stambiausios buvo žemaitės (70 cm per liemenį ir daugiau), o štai dzūkės buvo labai grakščios (50 cm per liemenį).
- Dzūkijoje ilgiausiai žmonės vilkėjo tradicinius kaimo drabužius.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl