Gyvenimas nestovi vietoj…

Viskas ateina laiku tam, kas moka laukti.

(L. Tolstojus)

 Anelė Matulevičiūtė-Škurdziukienė tvirtina, kad palaimintasis Jurgis Matulaitis-Matulevičius tai josios giminaitis. Ji pasakojo:

– Seniau žmonės labiau suveidzinėj ir su savom bėdom, ir dzaugsmais mokėj dalycis… Dabar visi labai užsiėmį, neturi kadu suveic, pasilabyc, paklausc vieni kitų apie sveikatų, apie šaimynų. O kad da ko ilgiau šnekėcis, tai jau pamiršc raikia, jau cik per telefonų, ir tai ilgai nesišneka… Škada. Visai atprasim vieni nuog kitų. Ir iš giminės išaina, kap nesuveidzinėja, nepraneša vieni kiciem apie laidotuves ar kokius suvėjimus giminėn.

Mūs giminės prodziedzai paėj iš Lietuvos – Senoji Radziuškė, o Graužuose tėvelio gimtinė ir giminės buvo. Sakyta, kad seniau nedraugavo kap dabar tep ilgai – ba mūs dzieduliai pasimatė vienų sykį ir tuoj an užsakų vežė, o po trijų mėnasių tuoj ir žanijos.

Seinų ligoninėje 1973 m.

Tėvai mūs: tėtė jau vadzinos sanas bernas, kap pažino mamų ir žanijos. Labai gražai vaikus vadzino, vardus kap nuo mažumės, tep ir visadu. Turėj dzvi pagalbines ir samdzinį – tai skaitėsi, kad nemažas gaspadorus. Mama buvo 14 metų jaunesnė už tėtį.

Mylėjau siūc nuog mažumės, ba mano mama siuvėja gera buvo. Tai cik mama acitraukia nuo Zinger mašinos – tuoj sėduos aš. Paci per savi išmokau susiūc ir kap kų pasiūc. Cik randu kur adatų, tuoj insiveru siūlo ir siuvu… Tai raikia neraikia – kų nustvėrus, būdavo, susiuvu, maža būdama siuviau, raikia neraikia – suraukiu ir jau dzaugiuos. Sykį radau adatų ir kap tai netyča man po nagu palindo, niekas negalėj išimc, tai kap supūliavo, galėj gangrina inaic. Nuvežė pas daktarį, tai operavo ir amputavo beveik pusė mano ciesės rankos antrų pirštų, kų palei nykšcį – smilių. Alia siūc neperėj noras ir visadu traukė siuvimo mašina. Raikėj vaikam, ba seniau nebuvo pirkc kap dabar – visko pylna. Kap likau beveik be vieno piršto, tai metus pralaukiau. Ir I komunijos laido cik po metų sykiu su mano broliu Antanu. Prieg kunigo Bronio Kuculio ėjom in apmokymus – pamokslus.

Mano tėvai daugiau lietuviškai šnekėj nei lenkiškai, ba mama Radzevičūtė iš Pristavonių – iš lietuvių paėj. Mano tėtė labiau lenkiškai. Paėj iš dzvylikos vaikų pulko, o užaugo aštuoniesa. Nuo pramočutės mūs mišri šaimyna, alia gerai šnekėjom lietuviškai tepgi. Tėvelis, vardu Zefirinas Matulevičus, ilgus metus buvo seniūnas – da turim pasų, katran rašo 1944/45 m. Seivų valsčaus seniūnas. Palei Punskų Šaltėnų kaimi gyvenom, kap tėtė aciskyrė nuo savo tėvų ir išėj iš Senųjų Graužų, nuspirko gaspadarkų su 17 ha žamės Šaltėnuosa.

Mokyklų pabaigiau, tai šnekėj, kad po metų adaris Punski licėjų. Mylėjau mokycis. Tėtė man patarė pralaukc tuos metus, tai aš su draugi Jatkauskiūti in Paliūnų dvarų nuvėjom ir užsidzyrbom. O po metų kap nuvėjau in Punsko licėjų, katris beveik ankscau perkeltas iš Suvalkų, vienas pažįstamas kap man pasakė: „Ko tu ca, lenke, atėjai?“ – tai apsiverkiau ir nenorėjau daugiau aic. Pasiskūndiau tėtei. Alia tėtė mokėj ramyc ir visadu gerai patarė. Pralaukiau kiek ir vė nuvėjau. Priėmė ir turėjau gerų draugių. Dalyvavom su mokytoju Petroneli Durtonaiti ansamblin. Mylėjau šokc. Davė tautiškus rūbus. Turu ir dabar tokių nuotraukų. Labai gerbiau mokytojų Jonų Stoskeliūnų (mūs auklėtojų vadzinu ir dabar profesoru, su jo vyrausiu dukru Biruti susidraugavom net), Juozų Vainų. Kap žiemų, tai an arklio iš Šaltėnų Punskan jojau. Atjojus palei miestelį pasakau: „Aikie namo, Sartuke“, tai paraidzinėj. Ba tėvas turėj tokių sanesnį ir ramesnį kumelį. Užsodzina mani ir vio mokyklon. Jau nereikėj brisc gilaus sniego, ba žiemos buvo ir šaltos, ir su daug sniego, vėpūciniai koki…

Po Punsko licėjaus, katrį baigiau 1964 metais, tai dzyrbau vienus metus Punski banki, kap banko vedėju buvo Nevulis. Kitus metus mokyklos sekratariati. Tadu direktorus Dabušinskas pasakė, kad galėtau pasmokyc, ba labai raikia seselių. Tai 1968 metais nuvėjau in Balstogį seselių mokyklon. Su manim instojusių buvo net 52, o baigė 43. Tadu populiaru ir reikėj. Buvo ir su manim an seselės mokinos Birutė Stoskeliūnaitė, Natalė Nevulytė, Stasė Sandaitė. Jos visos išvyko in Amerikų, Kanadų, vėliau susirašinėjom laiškais.

Praktika buvo labai man įdomi. Kelios draugės prašėsi, kad už jas, tai už savi ir da už tris atlikinėjau praktikų. Tai žinia, aprišci plaukai, o an burnos irgi skepeta, cik akes macyc. Niekas neatpažino, kad ėjau už savi ir da už drauges. O man kap tyča paciko, ne tep kap jom. Tai man išėj net 12 dzienų praktikos, ba už 4 po tris dzienas vienai. Tai atmintinai žinojau, kur kokias prietaisas ir kų raikia daktaru paduoc… Da ir dabar kap užsimerkiu – rodos, matau, kur kas stovi… Žinotau, kų paduoc. Todė po geros praktikos labai norėjau būc instrumentariuškė ir ieškojaus darbo Sainuose ligoninėj.

Mano dėdė, tėvo brolis, gyveno Liublini ir vis kalbino pas jį atvažuoc, ir kad gerasnį turėtau darbų. O man vis rūpėj, kad arcau namų.

Po medikų mokyklai ir po praktikos su draugi atvažavom in Sainus. Nakvojom palei upį pas Kliukinskus, o ryti nuvėjom in ligoninį. Labai norėjau operacinian blioki, alia sužinojau, kad užimta, ca dzyrbo mano vyrasnė draugė Danutė Kraužlių. Nieko nepadarysi…

Pasiūlė man padzirbėc mokyklos higienisti, o tuoj kitas siūlymas buvo pabūc sanapidi už dzidesnį atlyginimų. Tėtė sako: „Nugi pamėgyk“. Tai sanapidi Sainuose gaudzinėjau 1800 zlotų per mėnasį ir ca išdzyrbau 8 metus. Šnekėta, kad tversis ZOZ. Z. Malickis patarė ir pakalbino aic in ZOZ seselių vyrasniu. Ir uždarbis būt beveik dzvigubas. Tadu viskas dalim, an vadzinamų ratų, tai pirmiausia žūrėjom su vyru, kad nuspirkc an ko gulėc, paskui cik stalų, krėslus pirkom. Vaikai augo, raikėj visko, pinigai buvo raikalyngi, tode susigundiau ir nuvėjau an naujo posto. Ir išdzyrbau iki 1996 metų, kap galėjau išaic in ankstesnį pensijų. Tadu nutarta, kad kas turi 55 metus, gali išaic, ba prasdėj krizė… Seselės tvarkė, nereikėj saliavų. Ligoninė buvo insiskolinus. Seselės sustarė, kad an mėnasio acisakis po 200 algos, ir tep per 3–4 metus skolos grąžytos. Vėliau naujas direktorus seselėm išlygino – adavė tepgi, kas jom priklausė, ko jos acisakė – paskolino.

Da pasdzaugsiu, koki geri buvo praktikantai. Pirmiausia iš Lietuvos medicinos studijų an praktikos atėj Gražina Žardeckaitė. Direktorus Koronkevičus juom labai dzaugės. O kap kitas iš Lietuvos antrakursis an praktikos pasisiūlė Juozas Krakauskas – net nedvejoj, sakė: gerai paruoša Lietuva. O daktarai praktikantai turėj visus skyrus peraic (ir mano), tai jau tadu matiau, kad jis iš pašaukimo ir bus geras gydytojas. Kici cik žūro in dziegorukų, o šitas lieka ilgiau, nei reikia… Ir cakavinasi, ir gilina žinias mano skyrun tepgi. Sakau direktoru, kad iš šito bus geras gydytojas. Jis irgi patvircino, sakė: „Jis mano chirurgijos skyruj tepgi gerai dzyrbo ir matau, kad bus gydytojas geras, iš pašaukimo.“

Da papasakosiu apie mano tėvų. Įdomus vardas Zefirinas, lenkiškai Zefiryn pasi yra. Kas antra savaitė atvažinėj ir siūlė rašycis in kolkozų, bet tėtė nesuciko. Sakalauskas ne ir kici tepgi, tai ir nesutvėrė palei mus kolūkio jokio, ba žmonės neacisakė žamės ir nesudėj an 10 metų ar ilgiau kap kitur. Kap dzyrbau, tai mani UB daug sykių kalbino rašycis in partijų, ba tėvo 17 ha žamės.

Teta turėj auksinių monetų, man tepgi padovanoj, tai pasdarau auksinį žiedukų. Mūs dziedulis turėj aukso ir savo vaikam padalino, tode man teta dau. Tėtė norėj aciskyrc, jis 1934 metais išėj iš gimtų Graužų in Šaltėnus, kur nuspirko gaspadarkutį ir po dzviejų metų žanijos, ir tynajus gyvenom.

Mano mamos mama tai Dembauskiūtė, o tėvas tai nuog Varšuvos. Per karų užsitarnau, tode gavo ca žamės, miško. Jis apsižanijo su lietuvi Rozaliju Sakavičūti – ir mano pramočutė iš Lietuvos. Važinėjom Sangrūdoj, ieškojomės giminių, alia sani jau išmirį. Kapinėse ieškojom. O šitos Rozalijos brolis Sakavičus dalyvavo Sausio sukilimi, tai sakyta, kad praras už tai žamį, ką turėj. Ir cikrai caras atėmė jam žamį. Jo kapų tai radom Punsko kapinyni. Pro vartus inėjus tuoj yra tas kapas. Kap jam žamį ir namus atėmė, tai papuolė tokias geras kaimynas, katris neturėj vaikų, paėmė už augycinį ir paliko po smercai šitam dėdei.

O da apie mamos brolį Vitų pasakytau. Jis Sibiran papuolė, vedė tokių našlaitį merginų, grįžo kur apie 1980 metus ir Marijampolėj gyveno, ba tynajus ir mano mamos sasuoj gyveno.

Aš su savo vyru suspažinau, kap darbinykai pas mus stalavojos. Jiej vedė kelių nuog Šipliškių iki Punsko. Vienas iš jų man paciko, o aš jam, ir susidraugavom an visadu. Išauginom 4 vaikus. Vyras infarktus kelis turėj, jau mirė.

Nedzideles sarvietas mezgiau, jau kap vaikai paūgėj. O mūs šaimynoj augo 4 vaikai, reikėj apauc ir aprangc. Daug mezgiau kojinių, pirščinių. Vyras dzyrbo Sainų degalinėj. Mažai kas tadu turėj mašinų. Turiu sanos Sainų degalinės nuotraukų iš 1952 metų, mažu būt įdomu kam.

Kap pamisnu, gyvenimas nestovi vietoj, mainosi čėsai. Gerau, kad nebūt sunku kap senovėj… Ot darbštūs žmonės buvo seniau. Kap jiej išgalėj? Visur dzidelės šaimynos, su daug vaikų – tai visiem reikėj kap nor ir apsirangc, ir pavalgyc. O žamė ne per daug augino, ba be trąšų. Nuo mažumės vaikai aidavo pas dzidesnius ūkinykus prie ganymo, vaikų slaugyc, žolės pjauc, malkų kirsc, javapjūtėj, javų kūlc. Man da papuolė jaunystėj Paliūnų dvari – turėjau savo pinigo.

 Ačiū už pasakojimą.

G. Pakutkienė, punskas.pl