Pro metalines narvo grotas liūdnai žvelgia išraiškingos šuns akys. Žmogaus išmestas padaras rado užuovėją gyvūnų prieglaudoje ir laukia: galbūt atsiras tas, kam jis vėl galės būti geriausias ir ištikimiausias draugas.
Apskrityje – tik vieni
Gyvūnų globos organizacija „Mindraja“, vos prieš porą metų įsikūrusi Uosinės kaime, Marijampolės savivaldybėje, yra vienintelė tokia įstaiga visoje mūsų apskrityje.
Tą dieną, kai lankėmės, prieglaudoje buvo septyniolika šunų ir dvylika kačių, tačiau šis skaičius nuolat kinta. Globos namuose laikomus gyvūnus priglaudžia nauji šeimininkai, o jų vietą užima kiti, kažkam tapę nebereikalingi įnamiai.
Į prieglaudą patekę gyvūnai keturiolika dienų laikomi karantino patalpose. Jie stebimi darbuotojų, veterinarijos gydytojo.
Jei gyvūnas elgiasi agresyviai, jo likimas liūdnas – tenka „užmigdyti“. „Būna tokių šunų, prie kurių net prieiti neįmanoma. Šiuo metu vieną tokį irgi turime, didelė problema kyla netgi norint išvalyti voljerą. Šitokių augintinių negalime kam nors dovanoti. Buvo situacija, kai žmonės tiesiog išsiprašė atiduoti vieną šunį, ir aš padariau klaidą – atidaviau. Šuo pridarė daug bėdos, apkandžiojo naujuosius šeimininkus“, – kalbėjo VšĮ „Mindraja“ direktorius Darius Barzdukas.
Atvyksta ir iš kitų miestų
Neagresyvūs, sveiki ir karantino laikotarpį jau perėję gyvūnai laukia, kol bus priimti į naujus namus.
Ilgiausiai naujų šeimininkų laukti teko vienai vokiečių aviganių kalei. Ji globos namuose praleido maždaug pusę metų, kol atsirado norintys šunį priglausti žmonės.
Tačiau būna ir tokių šviesių dienų, kai savanoriai į naujus namus iš karto išveža net keletą gyvūnų.
Globos namams talkinantys savanoriai – didelė pagalba šiai įstaigai. Jie padeda prižiūrėti gyvūnus, į internetą įkelia globotinių fotografijas bei aprašymus (visa tai galima rasti tinklalapyje www.mindraja.lt ir „Facebook“ svetainėje „Marijampolės beglobiai“).
Nuotraukomis bei informacija dalijamasi ir su kitomis gyvūnų prieglaudomis. Pagailėję keturkojų benamių, pasiimti jų į „Mindrają“ atvažiuoja žmonių ne tik iš Marijampolės apskrities, bet ir iš Kauno, Vilniaus, netgi Klaipėdos. Kartais, jei būsimasis šeimininkas negali atvažiuoti pasiimti gyvūno, jį į kitą Lietuvos miestą nugabena patys savanoriai.
Pasirašę sutartis
Pagrindinės „Mindrajos“ pajamos – lėšos iš savivaldybių, su kuriomis įstaiga pasirašiusi sutartis gaudyti benamius gyvūnus. „Visa kita – iš mano paties kišenės. Marijampolės savivaldybė mums skyrė teritoriją su senu pastatu, bet gardus pastačiau, visa kita dariau ir tvarkiau pats. Netrukus planuojame pradėti ir naujas statybas, nes būna tokių dienų, kai mūsų gyvūnai tiesiog nesutelpa“, – pasakojo D. Barzdukas. Pasak jo, vien per šiuos metus įmonė iš kelių savivaldybių surinko apie 350 šunų ir kačių.
Vilkaviškio rajono savivaldybė sutarties su „Mindraja“ (šiuo metu – ir apskritai su jokia tokio tipo įstaiga) nepasirašiusi, tačiau šios įmonės darbuotojams tekę važiuoti ir į mūsų kraštą. „Buvo atvejis, kai iš važiuojančios mašinos išmetė vokiečių aviganį. Apie tai mums pranešė policija. Nuvažiavome, šunį paėmėme ir dabar jis jau turi naujus šeimininkus“, – kalbėjo D. Barzdukas.
Iškvietimų gyvūnų globos tarnyba sulaukia vos ne kasdien. Skambina iš policijos, seniūnijų, kreipiasi eiliniai gyventojai. Neretai tenka paimti gyvūnus ir iš juos netinkamai prižiūrinčių šeimininkų.
Aplanko mokiniai
Už tai, kad į savo globą priima gyvūnus, „Mindraja“ prašo vienkartinės įmokos. Pavyzdžiui, už prieglaudoje paliekamą kačiuką reikia sumokėti 20 litų. „Negalime užsiimti labdara. Paramos negauname, o juk reikia ir kraiko, ir pašarų pirkti, gyvūnus paskiepyti, o kartais tenka pirkti ir vaistų“, – aiškino D. Barzdukas.
Tačiau ne visi nori mokėti. Būna atvejų, kai šeimininkai savo nebemylimą globotinį atvežę išmeta šalia „Mindrajos“ teritorijos ar net… supakuoja į dėžę ir palieka prie vartų.
Įmonės vadovas džiaugėsi, jog rudenį į prieglaudą atvažiuoja net kelių mokyklų moksleiviai. Spalio mėnesį minima Pasaulinė gyvūnų globos diena, tad vaikai aplanko benamius gyvūnus, atveža jiems pašarų. Nors tai būna kartą per metus, tačiau ir tokia parama – labai naudinga.
Vertina ne veislę
Nemanykite, jog į gatvę išmetami tik nusenę kiemsargiai šuneliai, – meilė gyvūnui nuo veislės nepriklauso.
D. Barzdukas pasakojo, jog vienu metu gyvūnų prieglaudoje buvo vien veisliniai šunys: rotveileriai, vokiečių aviganiai, haskiai, Kaukazo aviganiai, Stafordšyro terjerai, po vieną prancūzų ir anglų buldogą. Darius pastebėjo, jog kovinių šunų gatvėse padaugėjo tada, kai iškeltas reikalavimas įsigyti licencijas tokiems gyvūnams laikyti.
Beje, ir augintinius priglaudžiantys žmonės nebūtinai ieško išskirtinių šunų. „Mindrajos“ vadovas pasakojo, jog vieniems atvykėliams siūlė gerą veislinį šunį, bet jie atsisakė ir namo išsivežė nediduką kiemsargį.
Plėsis ir toliau
Trijų hektarų teritorijoje, kurioje įsikūrę gyvūnų globos namai, plėstis yra kur. Jei bus lėšų, „Mindrajos“ vadovas ateityje planuoja čia įrengti ir šunų viešbutį, kuriame šeimininkai galėtų palikti savo gyvūnus išvykdami atostogauti. Tokių prašymų prieglaudos darbuotojai sulaukia neretai, ypač – vasarą, tačiau šiuo metu tam tiesiog trūksta patalpų.
D. Barzdukas svarsto ir apie stacionarias patalpas laukiniams gyvūnams. „Šiemet tokių gyvūnų sulaukėme tikrai daug. Važiavome iš Marijampolės parsivežti usūrinio šuns, mieste sužeistų lapių. Mes neturime kur žvėrių dėti, bet medžiotojai į miestą nevažiuoja, aplinkos apsaugos specialistai irgi šio reikalo nesiima, tad policija skambina mums. Ir važiuojame gelbėti – o ką daryti?.. Žiemą turime nuolatinę problemą su gulbėmis. Jau ne vieną priglaudėme, kvietėme gydytoją, maitinome, kol atsigavo ir galėjome paukštį išleisti atgal į gamtą. Prisimenu, kai aplinkosaugininkai atvežė pačią pirmąją gulbę. Tada neturėjau jokio supratimo, kaip tokiu atveju elgtis. Uždarėme gulbę kluone. Per tris dienas ji taip atsigavo, kad patiems iš kluono reikėjo bėgti. Atsigavusį paukštį nuvežėme prie Marijampolės senosios užtvankos ir išleidome“, – juokėsi D. Barzdukas.
Per neilgą įstaigos gyvavimo laikotarpį „Mindrajos“ direktorius sakė girdėjęs visko: ir kad gyvūnai prieglaudoje neprižiūrimi, ir kad jų per daug laikoma. Tačiau vyras teigė dėmesį sutelkiantis ne į kalbas, o į darbus. „Faktas yra toks, jog daug kam trūksta pinigų. Bet stengiamės, kad viskas būtų gerai, ir mėginame judėti į priekį“, – sakė prieglaudos vadovas.
Eglė Mičiulienė / „Santaka“