Jėzus kalbėjo savo mokiniams:
„Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.
Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“.
Kiti skaitiniai: Iz 2, 1–5; Rom 13, 11–14
Evangelijos skaitinio komentaras
Šiandien Bažnyčia švenčia pirmąjį advento sekmadienį. Naujuosius liturginius metus Dievo tauta pradeda „Viešpaties laukimo“ periodu, kai įžengiama į keleriopai išgyvenamą Viešpaties atėjimo laukimą. Tai susikaupimo ir intensyvesnės maldos laikas, kai tikintiesiems dera daugiau laiko skirti susitikimui su Viešpačiu savo gyvenime.
Pirmiausia adventas tarsi pratęsia apokaliptinę dimensiją, bet labai viltingai ir ramiai. Štai šiandien vėl bus kalbama apie Antrąjį Viešpaties atėjimą. Tai vėl nukelia mus į dvasines erdves, kuriose turime iškelti klausimus, kaip priimame Viešpatį savo gyvenime. Kartu tai ir tam tikros atsakomybės tikėjime mokykla – visgi turėsime Viešpačiui atsiskaityti už visą savo gyvenimą. Šią plotmę lydi atsivertimo dimensija. Vėliau, atskleisdama mums Jono Krikštytojo figūrą, Bažnyčia jo lūpomis kvies į atsivertimą, į tikrą širdies atvėrimą ateinančiam Viešpačiui. Galiausiai adventas transformuosis į tiesioginį šv. Kalėdų laukimą, kai Dievo Žodžio skaitiniai įves mus į Švč. Mergelės Marijos istoriją – Jėzaus pradėjimą, buvimą Motinos įsčiose ir Marijos tikėjimo istoriją. Taigi adventas mus labiau priartins ir prie Motinos Mergelės.
„Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant“, – šiandien prabyla Viešpats Evangelijoje pagal Matą. Nukeldamas klausytojų dėmesį į itin senus laikus, Jis tuo pat metu kalba apie būsimuosius įvykius laikų pabaigoje. Taip Kristuje tarsi susijungia istorijos pradžia ir būsimoji jos pabaiga, arba, kaip sako Apreiškimas Jonui, Kristus yra Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Jis yra istorijos Viešpats, ir krikščionims tai turėtų suteikti nemaža vilties.
„Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus.“
Kalbėdamas apie Senojo Testamento Pradžios knygoje aprašomą visuotinį tvaną, kurį žmonijai užtraukė visuotinis nuodėmingumas ir po kurio, sudarydamas Sandorą su Nojumi, Viešpats pažadėjo daugiau niekada nenaikinti žmonijos tvano vandeniu, Kristus paskutiniųjų laikų kataklizmus įvardija vyksiant tokiu pačiu „stiliumi“. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Viešpats ateis staiga, gaudžiant paskutiniajam trimitui, kaip sako apaštalas Paulius. Tas „staiga“ yra vertas dėmesio. Tai perspėjimas – būkime pasiruošę, ugdykime budrumą Dievo kalbėjimui mūsų gyvenimuose.
„Tuomet du bus kartu lauke, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.“ Tai gana konkretūs Jėzaus žodžiai. Geriausia juos būtų taip ir priimti. Dievas ateina su siurprizais. Ir nereikėtų to priimti tik kaip paskutiniųjų laikų išbandymų – juk po jų seks amžinasis gyvenimas Dievo akivaizdoje. Tad jei stengiamės mylėti ir gyventi pagal Dievo valią, neturėtume per daug bijoti, gal tik išlaikyti sveiką baimę dėl begalinio Viešpaties tobulumo ir absoliutaus mūsų ribotumo Jo atžvilgiu. Šie žodžiai gali nuskambėti ir mūsų kasdienybėje. Viešpats iš tiesų atnaujina mūsų gyvenimus – Jis žino, kaip tai daryti. Dievas ateina tam, kad atnaujintų ir sukilnintų mūsų buvimą.
„Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats. Supraskite ir tai: jeigu šeimininkas žinotų, kurią nakties valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų jam įsilaužti į namus.“ Budėjimo akcentas labai svarbus – tai ne tik advento kvietimas, tai nuolatinė krikščionio laikysena. Norint užauginti vaikutį, reikia nuolat budėti, nes bet koks tėvų aplaidumas gali būti pražūtingas vaikui; norint tinkamai įgyvendinti savo atsakomybes Bažnyčioje, visuomenėje ir kitur, reikia nuolat budėti, nes pati situacija to reikalauja. Juk kiekviena struktūra ir pareigybė reikalinga tam ir tik tam, kad, situacijai kintant, bendrijos, sambūriai ir kitos žmogiškosios bendruomenės atmainos gali likti nesaugios, todėl atsakingų, kompetentingų ir teisėtai veikiančių asmenų valdžioje jos turi būti apsaugotos. Vėl budėjimas. Atrodo, kol gyvename šioje žemėje, budėjimo tikrai bus pakankamai, jei norėsime gerai atlikti savo pareigas. Taip ir santykyje su Viešpačiu. Jis atpirko mus, bet tas, kuris siekia sunaikinti Kristaus valdžią – būtent tamsybių valdovas, irgi nelaukia. Taigi budėkime. Šiandien Viešpats atveria mums tam tikrus įvykius, arba, sakykime, tai, ko mums užtenka žinoti apie ateitį, tam, kad galėtume tinkamai susivokti Dievo akivaizdoje. Tiems, kurie atsiveria Viešpačiui, Jo atėjimas niekada nebus siaubingas, greičiau pripildytas vilties ir džiaugsmo. O ir apskritai pravartu yra žinoti, kad Viešpats ateina į mūsų gyvenimus kaip Jėga, tai yra Jis turi teisę vertinti mus ir Jis tikrai tai darys. Būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome, kaip sako šv. Kryžiaus Jonas.
„Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“ Tai galėtų būti geras Viešpaties palinkėjimas mūsų adventui. Būkime pasirengę. Laukime Viešpaties. Laukime rimtai. Kai Jis norės į mus prabilti, tegul randa mūsų širdis atviras ir pasiruošusias.
Bernardinai.lt