Užsienio lietuvių studentų klubas, lyg nenuilstantis keliautojas, tęsia savo keliones ir plečia akiratį pažindamas Lietuvos tradicijas, įdomius žmones ir amatus. Šį kartą 12 studentų iš Baltarusijos, Rusijos, Izraelio, Lenkijos, Lietuvos lankėsi Vilniaus etninės kultūros centre, kur mus pasitiko tautodailininkė Marytė Liugienė, kurios rankų darbo kalėdiniai žaisliukai puošia mūsų Prezidentės kalėdinę eglutę, o jos rišti sodai iškeliavo į parodas, vykusias Airijoje, Japonijoje, Vokietijoje, Tibete, Peterburge.
Tai buvo viena iš nedaugelio išvykų, į kurią vykdami ne visi supratome, kokių sodų vykstame pamatyti. Kai kuriems iš mūsų ši išvyka buvo tikras atradimas, nes pirmą kartą prisilietėme prie šio subtilaus amato ir pamatėme, kas yra šiaudinis sodas. Gėda prisipažinti, bet kai kurie pirmą kartą rankose laikė adatą, mokėsi rišti mazgą.
Studentai, rišdami sodus, jautėsi lyg kūrėjai, iš šiaudų kūlio (chaoso) sukūrę darnią visumą: dangų, žemę, paukščius. Tai suteikė iš tiesų daug džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes natūralios medžiagos ir šiaudų kvapas, švelniai kutenantis nosį, leido pasijusti lyg dideliame lauke per šienapjūtę.
Iš ponios Marytės pasakojimų sužinojome, kad senovėje lietuviai nedarydavo nieko tik dėl grožio, kiekvienas daiktas turėdavo savo prasmę. Taigi ir sodai senovės lietuviui turėjo ypatingą reikšmę, ypač pradedant šeimyninį gyvenimą. Lietuviui būdavo svarbu, kad iš suvertų ant plono siūlo šiaudelių surištas papuošalas būtų kabinamas virš jaunavedžių stalo. Šis vestuvinis simbolis turi daug pavadinimų: liktorius (Panevėžio r.), voras (Ukmergės r.), vorys arba pajonkas (Suvalkų r.), žarondeliai (Ignalinos r.), karulis (Mažojoje Lietuvoje), dangus-rojus (Kupiškio r.). Šiaudiniai sodai buvo kabinami ne tik per vestuves, bet ir prieš didžiąsias šventes: sėją, rugiapjūtę, Velykas, Kalėdas. Jie buvo nešami į trobą ir ten paliekami, kad ant jų galėtų susėsti šeimos vėlės. „Ant kiekvieno sodų šiaudelio sėdi mano proprosenelių vėlės“ – sakydavo lietuviai, tikėdami anapusiniu pasauliu. Sodai, kaip neatskiriama švenčių dalis, kabojo kiekvieno lietuvio troboje iki Pirmojo pasaulinio karo.
Laikui bėgant, senąsias tradicijas keičia naujos, kai matome ant jaunųjų krentant žiedlapius, ryžius, ima atrodyti, kad ši tradicija nugrimzdo užmarštin, tačiau sutikęs tokius žmones kaip ponia Marytė Liugienė, kuri dar ir dabar puoselėja bei savo rankomis kuria nuostabaus grožio ir dydžio sodus, suvoki, kad tautinis paveldas vis dar gyvas.
Mūsų sodai nuotraukose gali Jums pasirodyti labai profesionalūs ir nepriekaištingi. Tokį ,,šedevrą‘‘ galite pasidaryti per pusantros valandos, tik trupučiuką prisilietus ir patarus poniai Marytei. Patariame, įskaitome – puiki vieta, puiki mokytoja!
Irena Kowalewska, Užsienio lietuvių studentų klubas, punskas.pl