(…) redakcijoje ant mano darbo stalo gulėjo paprastas sąsiuvinis mėlynais nublukusiais viršeliais, pageltusiais languotais puslapiais, betgi koks brangus Šliaužių-Kardauskų šeimos atminimas. Atsargiai, lyg relikviją, vartydama p. Jūratės išsaugotą ir atneštą daiktą, susipažinau su Angelės Šliaužienės pasauliu.
Dukrai Jūratei leidus, dalinuosi mėlyno sąsiuvinio paslaptimis…
Božena Bobinienė, punskas.pl
Nors kiek noriu prisiminti apie kleboną kun. Juozapą Švedą
Jisai mane krikštino, mane mokino mokykloje tikybos, privedė prie Pirmos Komunijos. Prie jo prabėgo mano vaikystė. Jisai išmokė mane pažinti gėrį, grožį, meilę savo tėvams, kraštui ir visiems…
Tai buvo tikrai geras, labai sumanus, darbštus, talentingas žmogus, muzikalus. Vidutinio ūgio, liesas. Aš ir dabar nesuprantu, iš kur pas jį rasdavosi laiko. Su vaikais darbavosi, su jaunimu – subūręs buvo į Nekalto Prasidėjimo draugiją, su choru. Pats mokydavo ir giesmes, ir dainas, ruošdavo dažnai dainų koncertus, o Kalėdų metu – kalėdinių giesmių koncertus bažnyčioje. Pats dažnai komponuodavo dainas ir giesmes, per naktis sėdėdavo.
Atsimenu, kaip buvome dar maži, tėvelis per savaitę siūdavo pas žmones kaimuose, o tik šeštadienio vakarą grįždavo į namus. Tai jau po pietų šeštadienį moterys iš klebonijos eidavo klausti, ar dar nėra tėvelio, nes jas siųsdavo klebonas. Ką nors sukomponuodavo ir norėjo išbandyti su tėveliu, nes tėvelis turėjo gerą “tenorą”. Kartais tėvelis grįždavo pavargęs, piktas, ir jam visai nesinorėjo eiti dainuoti, tada aš nesuprasdavau, kodėl nenori eiti, juk kiekvieną kartą, žiemos metu iš klebonijos parnešdavo obuolių, argi negerai? Ir ko neiti, pykti?.. Tiek tada supratau…
Klebonas taipgi buvo nervuotas, gal dėl savo darbštumo, nuolatinio galvojimo. Buvo labai disciplinuotas, mėgo visur tvarką.
Tos choro giesmės, rožančius, procesijos likučiai, tai vis kun. Švedo palikimas. Kaip gražiai tada giedojo ir dainavo bažnytinis choras. Kokia graži buvo procesija, kad kitų parapijų žmonės negalėjo atsigerėti, pavydėjo.
Bet jisai, kol išmokino eiti procesiją, tai kiek pamokų padarė apie bažnyčią. Turėjo būti lygūs tarpai tarp vėliavų, altorėlių. Dalyviai turėjo gražiai, tiesiai eiti. Kaip siūti rūbus – pats sugalvojo, paduodavo pavyzdį, net baltų suknučių falbonėlių plotis buvo paduotas centimetrais.
O jaunimas – Nekalto Prasidėjimo draugijos nariai ir choro dalyviai, turėjo visada būti bažnyčioje, kiekvieną sekmadienį užrašinėjo, ko nėra. Kaip norėjo eiti kur į šokius, reikėjo eiti pas jį leidimo. Bet leido savo gražiame sode pasivaikščioti, dažnai klebonijoje vaišindavo. Ruošdavo tuos koncertus, loterijas. Prieš Devintines sukviesdavo žmones ir turėjo visą rinką apravėti iš žolių – ant kelių moterys su peiliukais kelias dienas krapštė iš tarp akmenų žoles, vyrai arkliais išvežiodavo. Dirbdami dainavo, šposino. Aš vis laukdavau, kada tą rinką ravėjo – pilna buvo žmonių, linksma.
Choro ir draugijos mergaites po kelias imdavo kuriam laikui į savo virtuvę, norėjo, kad išmoktų gerai, skaniai valgius paruošti, paduoti į stalą ir svečius vaišinti…
Atrodo, kad jisai darė vien tik gera parapijai, bet visiems nebuvo geras: tai su lenkais palaiko santykius, tai jiems pataikauja. Ir kada įvedė lenkiškas pamaldas Punsko bažnyčioje, per Žolinių atlaidą lietuviai nedavė nešti lenkams savo vėliavų, įvyko muštynės. Prieš tai klebonas prašė, kad duotų, tegul neša, sako, dar mums garbė, kad lenkai neš vėliavas su lietuviškais parašais, bet kai kurie nepaklausė. Kaip ten buvo, gerai neatmenu, tik žinau, kad mes iš bažnyčios pabėgome išsigandę riksmo – tada barsčiau gėles.
Ir rytojaus dieną mūsų gero, mylimo klebono jau nebebuvo. Paliko viską, ką turėjo, o pats per rubežių išbėgo į Lietuvą. Jis Punską taip mylėjo ir sakydavo: “noriu būti čia palaidotas”. Tėvelis verkė, mes taip pat…
Labai tą viską pergyveno, jam paleido visai nervai. Pasakojo moterys, kurios kartais per rubežių nueidavo į Lietuvą, kad nieko prie savęs neprisileidžia, tik jeigu pasako jam, kad iš Punsko, tai tada mielai priima, kalba apie visus pažįstamus, klausinėja.
Gyveno Marijampolėje. Vis galvoju, kad reikėtų už jo sielą duoti Mišioms, pagiedoti rožančių ir kokiu nors būdų viešai jį paminėti, nes tikrai daug daug pasidarbavo lietuviškumui…
Kartais dideli, svarbūs kieno darbai lieka žmonių tiesiog nepastebėti, neįvertinti… O dažnai tuščias varpas garsiai skamba… Tokia tai lygybė pasaulyje.
Tiesa, užmiršau paminėti, kad tie gražiai skambantys Punsko varpai – tai kun. Švedo sutaisyti ir kiek darbo įdėjo, kol išmokino jais sutartinai skambinti.
Dar prisiminiau, kada po išvykimo kun. Švedo į Lietuvą pirmą sekmadienį susėdo į suolus choras giedoti rožančiaus, begiedant į klausyklą ėjo kunigas Nedzvedzkas. Į tą klausyklą, kur vis sedėjo kun. Švedas. Choristai taip susijaudino, pravirko ir nutrūko giedojimas.
Kun. Švedas mirė Kauno ligoninėje, 1942 m. ir palaidotas Kauno kapinėse. Kaip reikėtų pastatyti ant jo kapo paminklas?..
Kalba netaisyta
Bus daugiau