Iš Berznyko istorijos

Vietovės pavadinimas sūduviškas (jotvingiškas). Berznyko įkūrėjas buvo Perlamo girios (Augustavo girią G. Valavičius 1559 m. girių aprašyme vadina Perlamo giria) girininkas Mikalojus Pacas (Pacevičius). Jis karaliui leidus 1510 m. pradėjo kolonizuoti šios girios dalį. Vykdydamas pavestą pareigą, aukštumoje Pacas įkūrė dvarą. Jo pamatų likučiai (akmenys ir plytos) dar atsekami ir šiandieną. Yra išlikęs Berznyko įkūrimo aktas (1524 II 24 d.).

Aplink dvarą pradėjo telktis ir gyventojai. Netoli dvaro M. Pacas pastatė bažnyčią. Aplink ją žemė priklausė klebonui. Čia buvo jo palivarkas su pastatais. Klebonas pasistatė kleboniją, išlikusią iki šiandien. Ji yra dvaro rūmų išvaizdos, laikoma vertingu medinės statybos paminklu.

1524 m. karalius Žygimantas I padovanojo karalienei Bonai plačią Perlamo (Augustavo) girios juostą su apylinkės kaimais, tarp kitko, ir su Berznyku. Karalienės Bonos įsakymu 1547–1557 m. įkurtas miestelis. Miestelyje buvo turgavietė bei Gardino, Štabino, Lazdijų, Bažnyčios gatvės. 1560 m. čia buvo 60 namų.

Berznyko miestelyje gyveno nemaža amatininkų: 10 mėsininkų, 5 kirpėjai, 5 kurpiai, 2 siuvėjai, 1 kalvis, 1 kailiadirbis ir 1 puodžius. Pietų pusėje žiūrint nuo bažnyčios, Paco rūmuose, gyveno karališkojo dvaro valdininkai. Prie dvaro buvę palivarko pastatai ir daržininkų namai. Taip pat buvo sodai, daržai, spirito varykla, malūnas su kūdra, pilna žuvų, plytinė, pievos.

Karas su švedais palietė ir šią vietovę. Miestelyje liko tik 38 ūkininkai (tik pusė XVI a. gyventojų). Praėjus karams gyventojų skaičius ėmė didėti. Tarp lietuvių ėmė rastis lenkų mozūrų ir kažkiek rusų. 1765–1789 m. Berznyko mieste pradėjo kurtis žydai. Iš pradžių jų buvo 8 šeimos, o 1789 m. jau 38. Išlikusios yra žydų kapinaitės.

1797 m. Prūsijos miestų surašyme Berznykas minimas kaip karališkasis miestas, kuriame buvo 69 namai ir 304 gyventojai. Valdininko pažymėta, kad tai buvo „skurdi vietovė“. Vėliau Berznykas neteko miesto teisių.

Berznyke mirė vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius (1744–1803). Tai garsus pamokslininkas, pirmas Vygrių vyskupas. Jis mirė ištikus apopleksijos priepuoliui. Palaidotas Vygrių bažnyčios požemiuose.

1833 m. pastatyta nauja medinė bažnyčia. Jos išvaizda būdinga Užnemunei: platus fasadas, kampuose du bokštai. Ši bažnyčia turi apskritų langų bokštuose ir sienose. Tai baroko įtaka. Barokiški yra ir ažūriniai geležiniai kryžiai ant frontono ir ant bokštų. Kiti langai su smailiomis arkomis mena gotiką. Nedidelės šoninės koplyčios paįvairina ilgas sienų plokštumas. Prieš bažnyčią stovi graži medinė varpinė. Panašių galime aptikti ir Lietuvoje.

1863 m. sukilimas palietė ir Berznyką. Birželio 25 dieną F. Kolyškos, Hlaskos ir Čempinskio vadovaujami sukilėlių būriai susirėmė su Karšteto vadovaujamu rusų kariuomenės daliniu ir persikėlė per Juodąją Ančią.

Berznyko apylinkės gyventojai dauguma buvo lietuviai. Metams bėgant lietuvybė vis nyko. Lietuvių inteligentų nebuvo, pamaldos vyko tik lenkų kalba. Trumpai 1885–1888 m. čia mokytojavo rašytojas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis. Jis bandė skleisti lietuvybę, tačiau lenkai ir rusai jam nedavė ramybės, tad turėjo išsikelti į Lomžos guberniją.

Iš valstiečių atsirado šviesesnių žmonių, kurie pareikalavo bent dalies lietuviškų pamaldų. Nuo 1904 VIII 21 d. vienas šventadienis buvo paskirtas lietuvių kalba laikomoms mišioms, kitas lenkų pamaldoms. Tai buvo Seinų vyskupijos sprendimas. Jis tik suerzino lenkus, jau pripratusius iš aukšto žiūrėti į lietuvius. Supykę daužė lietuvius giesmininkus, mušė lazdomis ir ne vieną sukruvino. Kartą įsidrąsinę lenkai pakėlė ranką ir prieš prof. kunigą T. Banaitį, kai tas procesijos metu nešė Švč. Sakramentą. Tuo metu sužeistų lietuvių buvo 18, iš jų 4 su pavojingai pramuštomis galvomis.

Kurį laiką lietuvių tikinčiųjų reikalais nuoširdžiai rūpinosi Berznyko klebonas Adomas Lastauskas (1866–1938). Lenkai jo labai nekentė. 1919 IX 24 d. jį suėmė ir kaip didžiausią piktadarį kareiviai su nuogais durtuvais nuvarė į Seinus. Po šio įvykio kunigas buvo iškeltas į nepriklausomą Lietuvą ir paskirtas Šilavoto klebonu. Čia jis ir mirė.

Berznyko bažnyčia buvo uždaryta, jos kunigai iškilnoti. Lenkai taip užsispyrė, kad nutarė būti geriau visiškai be bažnyčios, negu sutikti, kad joje būtų meldžiamasi ir lietuvių kalba. Tai stebėdama parapijos lietuvių dauguma atsiskyrė nuo Berznyko parapijos ir įsteigė naują parapiją Kučiūnuose.

Lietuvių ir lenkų kovų metu Berznykas virto kautynių zona. 1920 IX 22 d. gerai ginkluotų lenkų I brigada, susidedanti iš 5 pėstininkų batalionų, 1 raitelių eskadrono ir 1 artilerijos diviziono, puolė Berznyką. Gynėjai buvo Lietuvos kariuomenės 5-asis pėstininkų pulkas, vadovaujamas karininko K. Skirpos. Kautynės vyko kiek į pietus nuo Berznyko. Lietuviams pavyko pirmuosius lenkų puolimus atremti. Lenkai buvo skaičiumi ir ginklais stipresni – pradėjo supti abu lietuvių sparnus. Įvyko vienas iš didžiausių Seinų-Augustavo operacijų mūšių. Narsiai kovėsi lietuvių šarvuočiai, vadovaujami kapitono Kazio Musteikio (vėliau generolo, krašto apsaugos ministro). Lenkai neteko trijų kuopos vadų ir daug kareivių. Iš lietuvių žuvo ltn. Saldukas ir nemaža kareivių. Lenkai apsupo Berznyką ir užėmė. Lietuviai pasitraukė. Jiems pasisekė sutrukdyti tolesnį lenkų veržimąsi į Lietuvos gilumą.

Berznykas atsidūrė Lenkijos valdžioje. Lenkijos režimas buvo griežtas lietuviams. 1921 m. oficiali lenkų statistika Berznyko valsčiaus (valsčius 1976 m. panaikintas) ribose terado 491 lietuvį, nors jų buvo žymiai daugiau. Keletas kaimų prašė lietuviškos mokyklos, bet negavo.

Berznyko parapijos kapinėse buvo palaidota apie 10 lietuvių karių. Čia ilsisi leitenantas Petras Saldukas iš Kalvarijos, Tadas Geležinis, Kazys Liutinskas, Silvestras Petkevičius, Abraomas Zibermanas… Daugiau jų palaidota pačiame mūšio lauke. Vietiniai lietuviai, radę kritusį karį, toje pačioje vietoje ir laidojo. Kapai ilgą laiką buvo užmiršti. Lietuviai bijojo prie jų prieiti. Nors, kaip teigia istoriko B. Kviklio pašnekovai, dar septintajame dešimtmetyje Visų šventųjų šventės išvakarėse laukuose sužibdavo daugybė žiburių.

Kai pasikeitė laikai, lietuviai Seinuose pradėjo rinkti aukas savanorių kapams. Savo aukomis prisidėjo ir Vytautas Pečiulis iš Kanados. Darbu talkino J. Skripka, P. Jankauskas, Jančė iš Seinų, A. Vektorius („Aušra“, 1991 m. 10 nr.).

Kaimas tapo lenkiškas, bet ramybės jame nėra ir šiandien. Lenkams rakštis yra jo lietuviška praeitis ir istorija, kurios nesugeba priimti, prisipažindami prie savo ekspansinių užmojų. Šiuo metu vartoja psichologinį smurtą silpnesniojo atžvilgiu. Tai daro prisidengdami savo patriotizmo iliuzijomis, sava istorijos interpretacija.

Laiko negrąžinsime, bet esant komplikuotai situacijai sunku gyventi. Problema pati neišsispręs.

Ką aš, paprastas žmogus, galiu čia padaryti? Lieka nedelsiant, sakant Vydūno žodžiais, „augti iš vidaus“, ugdyti savo dvasią, protą, fizinę sveikatą. Vydūno mokinė Marija Gimbutienė, 1993 metais apsilankiusi Lietuvoje, kalbėjo: „Tautai, kad išliktų savimi dabarties pasaulyje, būtinas stiprus „moralinis nugarkaulis“ (…) svarbu nenutraukti ryšio su gimtos žemės gyvybinėmis jėgomis, su tautos atmintimi, svarbu žinoti – niekas niekada galutinai nepranyksta“.

Gimbutienė ragina nepamiršti savo šaknų, suvokti savo kultūros galią, pajusti savo gyvą ryšį su praėjusiais amžiais: „Dabar viso pasaulio globalinė problema – grąžinti žemės šventumo jausmą, o žemės šventumas Lietuvoje dar ir dabar jaučiamas, aš manau, jo nesame praradę“. Šių savybių dėka lietuviai išliko gyvi karų ugnies verpetuose. Norą tobulėti skatina neteisybės skausmai. Be to, manau, reikia kalbėti, rašyti apie tai, kas mus skaudina. Iš lenkų pusės jau pasipylė naujas srautas informacijų apie lietuvių „kraipomą lenkų oficialią istoriją“. Man labai reikalingi tvirti argumentai, pagrįsti archyvinėmis medžiagomis, išsakyti kompetentingų mokslininkų viešoje konferencijoje, kurioje dalyvautų lenkų istorikai ir oficialūs valstybių atstovai. Kita vertus, gal reikėtų pamąstyti: tauta (panašiai kaip ir pavienis žmogus), turinti savo kompleksų, pati laiko vingiuose patyrusi daug smurto – pati smurtą vartoja mažesniojo, silpnesniojo atžvilgiu. Mes, išgyvenę dar daugiau nežmoniškų išbandymų, ar neturėtume pažvelgti patys į save, kad neapsižiūrėję nepradėtume eiti vienas prieš kitą – lietuvis prieš lietuvį? Šalia juk neturime silpnesnių.

M. Malinauskienė, punskas.pl