Artimai su Seinais buvo susijęs kanauninkas Petras Dvaranauskas. Tai kunigas, visuomenininkas, knygnešių rėmėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas, leidėjas.
Seinuose jis dirbo arba rezidavo 1889–1900 m., 1910–1915 m. ir 1919–1939 m.
Kun. Dvaranauskas yra įdomi, bet mažai mums pažįstama asmenybė. Palyginti su kitais to laikmečio kunigais, nedaug apie jį buvo rašoma spaudoje. Mažai apie jį yra išlikę rašytinių šaltinių. Dvaranausko asmens byla bei informacija apie jo gyvenimą Seinuose neišliko. Vilkaviškio vyskupijos kurijos archyve yra vos keliolika puslapių, kuriuose pateikiami ne patys reikšmingiausi kunigo biografijos faktai.
P. Dvaranauskas gimė, kaip nurodyta Seinų vyskupijos kunigų kalendoriuose, 1863 m. spalio 22 d. valstiečių Andriaus ir Magdelenos Olekaitės šeimoje Žečkalniuose. (Lietuviškojoje enciklopedijoje nurodyta kita data – 1863 m. spalio 20 d.)
Jaunasis Dvaranauskas augo 1863 m. sukilimo gyvų liudininkų aplinkoje. Tų žmonių patriotizmas paveikė berniuką. Jaunystėje išugdytas patriotizmas lydėjo jį visą gyvenimą.
Petras mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1880 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. 1885–1889 m. studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, kur gavo teologijos magistro laipsnį.
Kunigo šventinimai jam suteikti 1889 m. Neaišku, kas ir kur jį įšventino. Ar tai padarė Seinų vyskupas Petras Viežbovskis, ar Vilkaviškyje vyskupas Juozapas Oleka? Galop tai galėjo vykti ir Petrapilyje, kur Dvaranauskas baigė dvasinę akademiją.
Jaunas kunigas buvo paskirtas Seinų katedros vikaru ir Seinų triklasės mokyklos religijos bei moralės dalykų mokytoju. Jis ėjo ir seminarijos koplyčios kapeliono, t. y. nuodėmklausio, pareigas. Tai buvo atsakingas darbas, nes dvasios tėvas turėjo didelę įtaką ruošiant būsimuosius kunigus. Būdamas klierikų religinis vadovas, jis formavo būsimų kunigų sąžinę, ugdė meilę Dievui, žmogui ir tėvynei. Juozapas Stakauskas savo knygoje „Naujieji nacionalizmai ir Katalikų Bažnyčia Lietuvoje“ užrašė: „Kun. Petras Dvaranauskas buvo gudrus tautinės sąmonės žadintojas.“
Kun. P. Dvaranausko auklėtiniai buvo tuo metu seminarijoje besimokę lietuvių tautos šulai Justinas Staugaitis, Juozas Laukaitis, Juozapas Galeckas ir daugelis kitų.
Kunigaudamas Seinuose (1889–1890 m.), Dvaranauskas bendradarbiavo su žymiausiu to krašto knygnešiu Karoliu Petruškevičiumi. Iš jo gaudavo lietuviškos spaudos ir ją platino tarp seminaristų.
Iš Seinų jaunasis kunigas nuvyko dirbti vikaru į Seirijus. Vėliau dirbo Slavikuose, Vladislavove ir Raigarde, klebonavo Adamonyse, Bužine, Silvanonyse. 1910 m. sugrįžo į Seinus. Čia jis rezidavo, darbavosi kaip visuomenininkas, lietuviškos spaudos bendradarbis, rašė į „Šaltinį“, „Vadovą“, finansiškai rėmė Seinų „Šaltinio“ spaustuvę. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kunigas išvyko į Rusiją. Apsistojo Voroneže, kur darbavosi kaip karo pabėgėlių dvasios vadovas-kapelionas.
Trečią kartą į Seinus kun. Dvaranauskas sugrįžo 1918 m. 1919–1920 m. čia jis dirbo vikaru, vėliau katedros bažnyčios rektoriumi (1920–1923), o 1923–1939 m. rezidavo.
1919 m. lenkų kariuomenė užėmė Seinus. Seminarijos profesoriai bei klierikai buvo ištremti į Lietuvą. Kun. Dvaranauskas įsijungė į kovą dėl lietuvių tikinčiųjų teisių. Buvo stengtasi iškelti ir jį, bet Lomžos vyskupas nesutiko. Jam paskyrė namų areštą. Vis dėlto kun. Dvaranauskas buvo nepageidaujamas Lomžos vyskupijoje. 1927 m. jis ištremtas į Lietuvą. Kunigo P. Dvaranausko byloje, kuri yra Vilkaviškio vyskupijos kurijos archyve, įrašyta: „Kunigas Petras Dvaranauskas, priklausantis Lomžos vyskupijai, lenkų iš Vilnijos ištremtas.“
Ištremtas kunigas, gavęs Kauno arkivyskupijos kurijos sutikimą, apsigyveno Pažaislio vienuolyne. Čia jis kurį laiką ėjo seserų vienuolių kapeliono pareigas.
Kaip teigia Lomžos istorikas kun. dr. Vitoldas Jemielity (Witold Jemielity), 1928 m. kun. Dvaranauskas, gavęs Lenkijos vidaus reikalų ministerijos leidimą, vėl sugrįžo į Seinus. Čia išbuvo 11 metų. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui priverstas vėl išvykti į Lietuvą. Apsigyveno gimtajame Žečkalnio kaime pas brolį Stanislovą. Vėliau kunigas persikėlė į Barzdų bažnytkaimį, kur patarnavo kaimo bažnytėlėje.
Paskutinius gyvenimo metus kun. Dvaranauskas praleido Marijampolėje pas brolį vienuolį Vincą Dvaranauską, Seinų „Šaltinio“ spaustuvės „Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas ir Bendrovė“ vieną iš steigėjų. Mirė 1958 m. lapkričio 19 d. Palaidotas Marijampolėje, tėvų marijonų kapinių teritorijoje.
Sigitas Birgelis, punskas.pl