Seniau buvo labai tausojami drabužiai ir batai. Kasdien prie namų dažnai vaikščiota basomis, o išeiginiai tarnavo daugel metų, juos neštasi surištus ant peties ir autasi tik priėjus miestą arba prie pat bažnyčios.
Artūras Matusevičius iš Ūdininkų sako:
– Batsiuviai siuvo batus iš išdirbtos odos. Buvo vyžos, pintos kaip pintinė iš žilvičio. Kadokai vadinosi tokie batai: iš drebulės storas padas, oda apkala, kad ant pėdos laikytųsi. Buvo dar čeverykai.
Birutė Slavėnaitė-Macukonienė iš Žagarių, leidusi vaikystę ir jaunystę Dusnyčioj, pasakoja:
– Kol prasidėjo karas, nebuvo sienos, buvo galima nueit į Lietuvą. O mes gyvenom Dusnyčioj prie pat sienos, tai mama nuėjus pirko Lazdijuose didesnius batus. Tai su jais ir išmergavau, daugel vasarų nešiojau. O žiemai brolis Aloyzas pats darė klumpes. Perskelia alksnio trinką pusiau, padaro paduką, uždeda, būdavo, ant kurpalio ir aptraukia oda, nusipirkta pas žydą. Buvo geros klumpės. Priėję akmenį pabeldžiam, iškrečiam sniegą ir toliau einam – mokyklon ir atgal. Ir nebuvo kažkaip šalta.
Krepšį tokį mokyklinį tai iš lovatiesės likučių mama pasiuvo ir nešiojau į mokyklą. Rašėm pieštukais, paskui plunksnom. Pavilgydavom rašale. Suoluose tam paruoštose skylėse būdavo įdėtas indelis su rašalu.
Dusnyčios kaime trejus metus ėjau į mokyklą pas Ramanauskus. Ji buvo mūsų (Slavėnų) kaimynystėj, ten, kur dabar Talandžiai gyvena. Slavėnų visi vaikai ten baigėm po keturias klases. Tiek ir buvo skyrių. Mokė Juravičius, o paskui Plesevičius – lietuvis iš Seinų (jo tėvai turėjo namą, kur E. Pliaterytės gatvė). Jis gyveno pas mus. Turėjo su ausinėm radiją, tai vakarais duodavo paklausyti. Prisimenu tik ūžimą ir burzgimą. Nors buvo lietuvis, bet nevalia buvo mokyti lietuviškai. Tačiau jis vis vien kažkiek išmokė ir rašyti, ir skaityti gimtąja kalba.
Sykiu mokėsi iš Dusnyčios dviejų žydų šeimų vaikai. Jie gyveno prie balų, einant į Vilkelius. Vienas jų, Rubinavičius, ūkininkavo, turėjo gerus arklius, o kitų senelis kalvis buvo, kaustė arklius, darė kaplius. Vienos šeimos vaikai buvo vardais Berkus ir Feigė, kitos – Tolius, Ziskė ir Feigė. Atsimenu, kai užėjo Dusnyčion vokiečiai, tai pirmiausia pas šituos žydus užsuko ir išvarė juos Lietuvon, lyg į Katkiškes – taip kaime šnekėta.
Pirmajai komunijai mokytis ėjau 9 kilometrus į Seinus gal tris savaites. Vis basom, o prie miesto apsiauni, ir jau ponia. Pavasarį labai didelė grupė priėmėm Pirmosios komunijos sakramentą. Mokė, prisimenu, kun. Mazurkevičius, kilęs iš Jonaraisčio, kun. Ramanauskas, kun. Maksimavičius, kilęs iš Burbiškių.
Izabelė Brazinskienė iš Lumbių prisiminė:
– Vaikščiojom 7 kilometrus iš Lumbių į Seinus kas sekmadienis klausytis pamokslų. Juos sakė lietuvis kunigas Astasevičius. Po pamaldų kunigas lietuvių vaikus mokė atskirai. Ruošė pietus žemai salėj savo lėšomis.
Prie kunigo Vincento Astasevičiaus Seinuose ėjau Pirmosios komunijos. Labai geras kunigas buvo. O pas vyskupą Karosą mama pašnekėti buvo nuėjus net į Vilkaviškį. Jis sakė, kad ateis į Seinus, o kai atėjo, mamą kalbino giedot chore.
Mokyklon vaikščiojom į Klevus. Mokytoja Oleksienė Sofija mokė ir lenkiškai, ir lietuviškai. Ir jos vyras Juozas Oleksius mokė mane. Vienas mokė vienoj mokykloj pas Marazus, kitas kitoj pas Leončikus.
Marytė Klimasarienė porino:
– Nagi elektros dar tada nebuvo, o diena trumpa, tai prie lempų. Dieną kūlimas, linų mynimas, braukimas, šukavimas, o vakarais verpimas. Daug verpimo buvo, nes ir linai, ir vilna. Avių beveik visi laikė. Paskui siūlų vijimas ir mezgimas per žiemą kojinių, pirštinių, skepetų. Nebuvo pirkt gi tada… Na, išmynė linus ar kanapes. Vyrai suko virves iš išmintų kanapių, darė kanapių vadeles arkliams, pavadžius, šienveržes, karvėms rišt pančius.
Aš mokyklon ėjau pas Dusnyčios Dabulius vieną klasę, o dvi klases pas Ramanauskus, kur dabar Talandžiai gyvena. Vėliau, kai pas Slavėnus perkelta mokykla – tai ėjo mano brolis ir kiti vaikai. Dėdė Jonas Antanavičius labai norėjo paimt mane į Vilnių, kad pasimokyčiau, bet tėvas manęs neišleido.
Kur Talandžiai gyvena, anksčiau gyveno Ramanauskai. Jų trobos vienam gale buvo Dusnyčios kaimo mokykla. Kai visi ėjo į kolonijas, tai jie išėjo į Morkiškes.
Prieš karą Talandžiai gyveno ten, kur Paulius Skripka. Paskui jie pasidalijo. Vavžincus vedė Jančiulytę iš Žagarių ir nuėjo į Ramanauskų vietą.
Lauryno Talandžio vyriausioji duktė Saliuta mirė, kita dukra ištekėjo už Petro Vilkelio. Kiti vaikai: Juozas, Vincas (Jono tėvas), Ona, Natalė, Anelė. Mirė dvynukai paskutiniai ir Lauryno žmona, kai trys dienos po gimdymo nuėjo padavinėti rugių pėdukų. Jos vyras sakė: „Ne do kiaulei paršai, jei jau nugara svela“.
Mirus žmonai, parsivežė iš Radžiūčių našlę, kuri padėjo augint vaikus. Ji buvo padori moteris. Be ūkio darbų ir šeimininkavimo, dar ėjo moterims padėt gimdyt. Gera kaimo akušerė ji buvo. Visi šnekėjo, kad našlaičius mylėjo tarytum savo vaikus, gerai virė, skaniai gamino, visom podukrom sutaisė gerus kraičius. Namuose likęs Vincas gražiai globojo senatvėje ir pamotę, ir seną tėvą.
Genutė Pakutkienė, punskas.pl