Gyvenu pas Sainų vienuolas. Aplanko lietuvys mūs kunigėlis, tai prieš jo atėjimų vis tračadieniais laukiu. Pasišnekam. Pasakojo, kap per gegužines prieg Burbiškių sanų kapinių laikė mišas. O seniau tai mūs giminių Lažaunykų namuose prieg Marijos stovylukės visas kaimas meldėsi, ty irgi netoli to kapinyno. Da pamenu giesmukį gražų apie šv. Marijų. Labai pergyvenau ir meldiausi, kad cik šito kunigėlio neiškeltų ir kad jam laimyngai kelionėse, ba vis pasako, kur ruošasi, tai jau tep poteraunu, kad nor laimyngai grįžtų… Vis pasrėdau nauju skepetuki ir pajuostį ca turu kasdzieninį ir šventadzieninį. Daug pamenu ir šnektos man neatėmė. O jau an akių nematau nieko, alia apgraibom nuveinu be krūkuco in tualetų. Laukan tai cik kap kadu pavedėja vienuolė. Šitam Sainų vienuolyni man ca gerai, aprūpyta ir cik paci viena kambaruki, a ankscau tai trijosa buvom. Jau sulaukiau 96 metų, kiba ir užtektų.
Mano mama turėjo du brolius. Va novet buvau gavus laiškų nuo Krijero iš Amerikos. Jis prieš karų kap išvažau, tep likos. Tai mamos brolis. Jis apsižanijo su Lažaunykiūti iš Burbiškių. Jos buvo dzvi Lažaunykiūtės – sykiu gyveno an pora hektarų. Jų giminės Lažaunykai gyveno Žagaruose an daržo – buvo daržinykai. Tai vienas mamos brolių apsižanijo su Lažaunykiūti ir išvažavo in Amerikų. O kita liko sana pana – tetuki vadzinom. Paskui jų sanatvėj dalaikė mano mama, ir jau mes gyvenom. Dabar cik sodelis likis ir toj vietoj jau naujas namas Jono ir Onutės Žukauskų.
Aš tai da gimus Virbalų kaimi netoli Lazdzijų. Tėvas Mociejus Kazlauskas su mano mamu neilgai gyveno, ba jaunas numirė, kap man buvo cik pusentrų metukų. Aš jo visai nepamenu. Mama kiek panašlavus apsižanijo su našliu Vaitulioniu ir atėjo in Burbiškius gyvenc.
Nu papasakotau, kap jau pamergi mamai buvau. Tadu tai kraučka siuvė mamai naujų andarokų, bliuskį tamsios medžagos, velionų pasiskolino kur tai. Sako, da ir man išais šliobukė, tai ir pasiuvė. Tai gerai pamenu, kap mama antrų sykį žanijosi. Suvėjo visas kaimas, kap iš bažnyčos parvažavo, graino – nepamenu, kas, alia žinau, kad visi dainavo, ratelius ėjo, nu ir aš ty plentavojaus.
Nu, misnau, jau nebūsiu viena, susilauksiu brolių mažų, sasarų, alia tep nebuvo. Jis – našlys be vaikų, ir paskui ir su mamu nesusilaukė vaikų, tai kap buvau viena, tep likaus…
Labai norėjau in mokyklų, alia susirgau kokliušu. Nežinojo mama, kap gydzyc. Ty kas užrodė, kad nuo kvajos parinkc smalos ir užpylc šnapsu. Tai gėrau. O negardu! Apspjaudiau mamų. Ir vis ciek nepadėjo. Juokiaus, kad Grėbliūnų daktarukas mani visokiom žolukėm gydė. Girdėjau, kad jis ir liko daktaru. Tai jis iš močutės cakavinosi ir an manį išmėgino visokias arbatukes. Paskui ty kas užrodė, kad kumelės pieno kur gauc. Mama dažinojo, kad Vidugiruosa žmogus turi kumelukų prieg kumelei. Nu tai ar nenuveisim? Nuvėjom abidzvi, o tas gaspadorus sako: „Gražai paprašykit, tai duos to pieno, ba kumelukas da neatskyrtas“. Tai aš tų kumelį bucavau ir in snukį, ir in ausis, kaklų. O paskui jis sako: „Raikia da kumeluko prašyc“. Nu ir tas davėsi gloscyc ir bucuocis. Nu tai gaspadorus in kružikucį čūrkšc pora sykių – ir gerk. Šiltas, saldus. Nu alia padėjo, kap ranku nuėmė. O kap pasveikau, jau dzaugiaus, kad galėsiu mokyklon aicie.
O tokia nespakaina vis buvau, tai ty inlandu, tai ty. Kap kaimynų paskindo mergšukė, tai man prigrėsė nesiarcyc prieg ažaro. Alia ar vaikas supaisis? Neišlaikiau. Užtai ilgai namuose nepabuvau.
Alia patėvis nelabai mani ir mylėjo… Pas Nevulius, Nevulių stuboj, buvo Burbiškių kaimo mokykla ir 4 skyrai, o Sainuosa 7 skyrai, katruos ir teko nuog pyrmo ik paskucinio baigcie. Labai mylėjau braidzoc po Galadusio ažarų, plaukc tai nemokėjau, tai giliau ir nebridau. O tokia Krakauskų – kaimynų mergšukė inbrido giliau ir mėgino plaukc, misno, kad jų išlaikis vanduoj, alia ėmė ir paskindo. Nuo to čės tai ir mani pilniavojo ir daugiau liepė sėdėc prieg žąsukų, kad cik neitau vandenin.
Daug šaimynų iš Burbiškių išvažavo per Antrų karų in Lietuvų ir neparvažavo. Tep ir man neliko draugių, ba ir arcimiausi Krakauskai išsikėlė ir neparvažavo. Patėvis sumisno, kad raikėtų mani in Sainų mokyklų ir in prieglaudų aduoc. O tami nami prieš Pyrmų karų da kunigai gyveno, o kap uždarė prieglaudų po Antro karo, tai vargonykas Jesinauskas su šaimynu gyveno.
O in Sainų prieglaudų po Pyrmo karo cik priimdzinėjo vaikus, katriej abiejų tėvų neturėjo. Tai nupenėjo mama penimį, o tėvas davė pinigų, ir insiprašė in Sainų prieglaudų.
Sanatvėj vėl pakliuvau in šitų namų. Lietuviai tankiai apsinakvojo, kap vežė ko parduoc. O paskui jau nematiau an akių ir papuoliau pas vienuolas, nor labai bijojaus, norėjau vis paci sau duoc rodų, alia kiba būtau nedavus…
Da pasakytau, kap ir kur padzirbėjau. Pieninė kaimo buvo mūs troboj, kol atėjau in Sainus. Alia per Antrų karų mani paėmė vokiečų karaiviai in vyrtuvį. Labai nemokėjau gamyc, alia papuoliau su vokietuki, katry gerai gamino. Cik abidzvi nenorėjom skusc bulvių pietumi. Tai, būdavo, prišucis su lupynom bulvių, išverca in bliūdų ir man raikia lupc lupyna. Nu jau apsišucinu pirštus. Alia sykį misnu – pagudravosiu. Ji išpylė, o man liepia lupc. Sakau, kad rankos nešvaros, ainu prieg šūlnio nusprausiu. Užėjo vokiecys ir jam parūpo. Kap stvers mani už parankės ir veda, sakydamas: „Tep išmaudzysiu, kad daugiau neraikės“. Davai toj prašyc, kad nepaškudzytų šūlnio vandenio, ba kų gersim. O jis sako: „Ir tep perverdzi, tai kas ty tokio“. Nu ir vedas mani. O aš jau poteraunu ir misnu, kad nor spėtau persižagnoc, kap pakels ir norės mesc mani šulnin.
Nu ir ateinam abudu. Jau prie šūlnio stoviu ir laukiu. Ir nieko. Alia acigrįžtu, kad jis pora žyngsnių acitraukė ir spokso in mani, ir juokiasi. Sako: „Nu ir ko lauki? Aik, jau bulvės bus atvėsį, nulupsi ir in dachuvkį indėsi, tai pašils, kol aisim valgyc“. Nu sakau, o tep bijojaus, drabėjau. Vis ciek geri buvo žmonės.
Pamenu, kap kapliais kasėm bulves. Sunku buvo. Vagos ylgos. Kap seniau kiba visų mėnasį raikia kasc. Kalvis nukala kaplį, tai vienam pasitaiko langvesnis, kitam sunkus kap buomas. Ir imk tep visųdzien pakilok ir pasilankscyk. O bulvės nekokios, alia raikia nukasc, ir jau. O ca nakcu šalnos. Priara ir kasėm kapliais. Tai va kap daug buvo, visų nespėjom nurinkc, tai kitos sušalo.
Paskui kap išėjau, po karo ca kas užrodzino sanų Abramavičų. Lietuvys buvo. Jo troba su medzinėm langinėm ir dabar stovi. An nakcies langines uždarinėjo. Seniau tan nami nebi „Žiburo“ ar mažu Šv. Kazimiero draugijos susrinkimai daryci. Geras žmogus, cik vaikų neturėjo, sulaukis sanatvės. Nu norėjo man pinigus aduoc. Sakau, neimsiu, ba kap sulauksiu 60 metų, tai savo rentos negausiu. O jau tadu man su akimi buvo prasta, menkai matiau. O dabar tai jau nuo kiek metų visai neragiu dzienos šviesos, nor labai rūpi. Saniau tai skaitiau visas „Aušras“, ėjau in bažnyčų, tep subatvakarų klausiau, o dabar žinias išklausau, radijų myliu.
Da kokias tai lietuvys pas tų Abramavičų atvažinėj iš kaimo. Jis vis sakydavo, tai va kaulų atvežė, macyc, acilygino vis. O tų vakarų kap tyča skubinaus tvarkycis, gamyc jam, ba va kap sykis man sklepuki apsėmė bulves. Tai tų vakarų sakau, kad va apšlaviau, apskalbiau ir gatvį apšlaviau, aisiu namo, ba turu gelbėc bulves, tai možnėt pavasarin nemažai jų pasodzyc. Alia kitųdzien atėjus jau radau numirusį. Ir jo giminių privažavo iš Lietuvos. Paskui milicija mani užsipuolė, kad jo pinigus nusavinau. Nei aš jų matiau, nei ėmiau. Tai laimė, kad tos dzvi kaimynės paliūdino, buvo sviedkais, kad aš tvarkoj ir kad apčuopkom, nematau, kap raikia. Tai pavierino. O tep tai būtau turėjus bėdos.
Papasakojo Veronika Kazlauskaitė
Užrašė Genutė Pakutkienė, punskas.pl