Nors – tiesą sakant – vargu ar V. Tomaševskį, V. Uspaskichą, L. Donskį galima vadinti savais. O būtent jie pastaruoju metu surengė šlykščius išpuolius prieš Lietuvą.
V. Tomaševskis pasitelkė V. Uspaskichą, anot savo paties, “tolerantišką žmogų”, kad kartu su 84 Europos Parlamento nariais dar kartą užpultų Lietuvą dėl siaubingo tautinių mažumų, visų pirma, suprantama, lenkų, diskriminavimo: atsisakymo leisti Lietuvos Respublikos pasuose rašytis lenkiškais rašmenimis, reikalavimo nukabinti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių savavališkai iškabintas gatvių pavadinimų lenteles ir kt. Prie Lietuvą smerkiančio laiško prisidėjo Rumunijos, Čekijos, Suomijos, Graikijos, Vokietijos europarlamentarai, daugiausia tų šalių lenkų tautybės piliečiai.
L. Donskis susidėjo su liūdnai pagarsėjusiu “nacių medžiotoju” Efraimu Zurofu, kurio dėka didžiulis jų straipsnis pasirodė JAV televizijos CNN tinklalapyje. Žinome, ką kalba E. Zurofas. Nauja tai, kad kaltės naštą lietuviams nešti E. Zurofas liepia 100 metų, nes savo geriausią šansą “lietuviai pražiopsojo”. L. Donskis pritaria: Lietuva patyrė nesėkmę, nes visi išaiškintieji nusikaltėliai liko nenubausti. Lietuva liks kalta tol, kol nebus pripažinta, kad 1941 metų Laikinoji Vyriausybė bendradarbiavo su naciais ir veikė prieš savo piliečius. Tačiau bolševikų nusikaltimai, anot L. Donskio, vargu bau buvo pasiekę genocido lygį.
Galima, žinoma, būtų ir nekreipti dėmesio į tuos eilinius, nors ir naujumo turinčius, išpuolius: šuo loja, karavanas žingsniuoja.
Tačiau esama giluminių Europą virpinančių poslinkių ženklų: puolimams vienijamasi nacionaliniu pagrindu – V. Tomaševskiui talkina Europos Parlamento lenkai, E. Zurofui – Lietuvos žydas. Abu išpuoliai turi akivaizdų nacionalinį atspalvį. Dabar tai jau bus “humanistines vertybes” ginančiųjų politinio vienijimosi pamatas?
Romualdas Ozolas
Donskis buvo Lietuvos liberalų sąjūdžio partijos kandidatas į Europarlamentą.Ir taip sutepė gerą liberalų vardą.