Šaltokas šiemet pavasaris. Tik gegužė prakvipo pasipuošusi nuostabiais žiedais ir žiedeliais. Po žiemos ne sykį lijo, bet žemė greitai vandenį sugerdavo ir toliau būdavo sausa. Pasėliai menkai augo, žieminius javus vietomis reikėjo atsėti. Žydint sodams šalnų nebuvo.
– Raikia lietaus, – sakė Janina Griškienė iš Klevų. – Dangus tankiai giedras. Macyc vienas kitas debesukas, ne vienas aina debesys su lietum, alia praaina ir toliau sausa, o lietaus labai raikia, nušienautose pievose boluoja, atolui raikia drėgmės.
Nieko gero ir gaspadorų nelaukia. Va mūs garniai iš lizdo išmetė tris kiaušinius. Net baisu. Seniau tai žmonės sakė, kad ne prieš gerų garniai išmeta garniukus arba ankscau kiek patupėjį užtupėtus kiaušinius. Tai raiškia, kad neišgalės su maistu, neišmaicis. Tai gali raikšč sausų vasarų ir vė – kap pernai. Iš pavasaro nenorėj ilgai dzygc bulvės, ba tai šalta. Paskui, kap jau atšilo, tai net per karšta, o lietaus kap nebuvo, tep nebuvo. Šienų priaugo, ba kiek lijo ir paskui da apie vidurį gegužo užlijo. O kap užėj sausumas – nor verk… Kur prieg molukės, tai indzūvus žamė kap akmuoj, tai kap tas daigucis praskals ar ir augs? Kukurūzai katrų buvo cik po Velykų sėci – tai praskalė gelsvi daigucai, ba šalta. Alia kap atšilo oras, rodos, cik palytų, tai ir pastorėtų daigucai. O tep tai patamsėjo in žalumų, alia sciepiasi ploni daigai.
Sodai gražai sužydėjo, cik kad lietaus brokas. Nežinia, ar bus vaisių, obuolių. An molukės tai grūšas vis sodzino, o kad gerau prigyt, tai išplaka molio su vandeniu ir jauno medelio šaknis inmerkia. Kap aplimpa tuom tokiu tešluki, tadu in iškastų duobį ir abera geresni žamuki – juodžamiu, o an viršo irgi molio, tai tep neperdzūsta ir gerau prigyja ir auga. O va jei apkoliečino kur ar po žiemai zuikiai apgraužė, tai irgi molio pamaišo su vandeniu, ir tokiu kap kremu moliniu aptepa žaizdas, ir ne foliju, o lininiu merli, audeklu apvynioja ir apriša, tai apgyja, neišdzūsta.
Kap atėjau in Griškus in marcas, tai labai dzidelis sodas ca buvo – apie 80 obelių. Tai iš rudenio apmėža, o pavasarin tarpuose, rėžuose tarp obelių rėdų sodzino bulves. Tai kad inauga obuoliai, bulvės, tai nesakytau, kad jau labai užaugo vis, o cik sunku jas iškasc, ba kapliu, o už šaknų kabinosi kaplys.
Obuoliai gražūs, dzideli augo. Rudenį surankam bulves, nuimam runkelius ir imamės už obuolių. Visus raikėjo nuskync, in kašus ir sunešoc žiemai in sklepų. O pro ankscyvų pavasarį uošvis – mūs, Griškų, dziedulis trobon atnešdavo cik apuvusius, kokius negražus, o kitus vežė in Sainus an turgelio ir pardavinėjo. Gerai ty kap mokėjo. Alia kiek tai raikėjo darbo prieg jų.
Janina Griškienė papasakojo ir apie maisto gaminimą:
– Turėjau an beržinės malkos pasdarus apkūrinimų, kepiau bankuchenus (raguolius) prieg beržinės malkos. Kad be žievės, tai be jokio dūmuko. Ir gerais, ilgais ragucais, gero ir skonio iškepdavo. Vienas kepė apie valandų čėso. O iš ko išmokau? Nugi iš dėdzienukės Grigų Albinukės. Ji tai turėjo patraukimų nuog mažumės ir labai mylėjo gamyc. Kap kur nuveis, tai, rodos, iš nieko vis ciek gardzai ir iškepa, ir nuverda. Visap taikėsi, kap seniau: vienur bagocau, kitur biedniau, o pagamyc raikėj, kad būtų ko an stalo padėc ir kad svecai išait nealkani. Nor girdėjau ne sykį sakanc: „Visko buvo pylna, cik alkani grįžom, ba gaspadinė nemokėj ragyc.“ Tai va, neužtenka, kad pagamini, padedzi, paciesi stalus. Raikėj sugebėc ir pašnekėc, o ne ilsėcis. Nebuvo šnektų ar mislių, kad užvertus pilvų ir kojas užrietus pagulėsi. Buvau kap vijurkas, kap jauna, o dabar jau sunkumas an kojų ir rankos ne tos, jau neapsiimtau, kad kur raikėtų an daugiau žmonių gamyc. Va sau namuosa ca kadu sumisnau sanovinių lašinių pasdaryc. Kap sykis papuolė lašininga kiaulė. Tai su drusku, pipirais ir česnaku sausai, gerai insisūrėjo, žiemų tai gerai isišalvėjo, tai cik pirštus laižyk: ir sveika, ir gardu. Nu cikrai sanovėj prastai valgė, alia sveikai. Ir savo šėrimo, auginimo, ir mėsa gardesnė, ir sveikiau pacam.
O mūs Albinukė tai be galo darbštuolė. Ir Dzievulis jos pasgailėjo. Kap prieš kiek ca metų suskoliečino, tai laimingai išgijo, laikosi. Ji savo tėviškėj apsiliko. Atėjo iš Žvikelių žantas, irgi Grigucis, tai jai pavardė kap ir nepasmainė.
Albinukė spėjo ir laukuosa, ir namuosa. Perdavė sūnu Vitu ir jo šaimynai ūkį, o kol raikalynga buvo, tai ėjo pagelbėc pagamyc ar šermenimi, ar ir vesailiai. O kiek prieg jos dasimokino naujų šaiminykių. Tai tos paprašo pamačyc, tai tos, o jau spritnumas neapsakytas. O kap Velykom, tai ir gražų margucų da rasdavo čėso pamargyc ir paskucinėc. O jau an torto tai ir papuošimų prašmatniausių primarudzina, paskui gruzdzina cukrukų, spalvina, liukruoja, tai ne cik gardu vis buvo, alia ir gražu su visokiais papuošimais, padabinimais. Sako, ne tai, kų paduosi, alia žūrėk, kap paduosi. Vis sakydavo, kad tvarkyngai ne cik pagamyc raikia, alia ir cinkamai padėc an lėkštės ir an stalo.
G. Pakutkienė, punskas.pl