Prieš Kalėdas labai rūpinamės begale dalykų, kurie po švenčių pasirodo labai nereikšmingi ir atėmę mums daug brangaus laiko, kurį buvo galima paskirti kam nors vertingesniam, pavyzdžiui, nusiųsti atviruką toli gyvenantiems artimiesiems. Tiesa, kad šiais laikais nedaug rašome laiškų, o atvirukus su tikrais pašto ženkliukais keičiame į bekvapes virtualias žinutes. Atsipūskime visi. Persikelkime už Atlanto pas Janiną Dzemionienę į namus Kanadoje.
Pas mus Kalėdos, tai visų pirma šeima namuose. Kartu dirbame, kartu dengiame stalą ir niekur neskubame. Labai daug laiko skiriame pokalbiams, dalijamės savo mintimis, požiūriais, pasineriame į prisiminimus. Kada gi geriau, jeigu ne per Kalėdas atsipalaiduosime nuo kasdieninio bėgimo, mokslo ir pareigų?
Netrukus Kūčios. Mūsų lietuvių šeimoje negali trūkti kalėdaičio ir lietuviškų patiekalų. Nors mūsų vaikai auga aplinkoje, kur tikrai juos gali veikti kita kultūra, jiems patinka tokios šventės, kokias mes atsivežėme iš Punsko krašto. Džiaugiamės, kad jie ir toliau norėtų išlaikyti lietuviškas šventes. Mūsų šeimoje po Kūčių vakarienės namus užpildo muzika. Mes giedame kalėdines giesmes, o dukra akompanuoja pianinu.
Vieno dalyko neatsivežėme į Kanadą – būrimo papročio. Mes jo ir nepasigendam. Smagiai leidžiam laiką žaisdami žaidimus, kuriuos mėgsta mūsų vaikai. Gaila, kad švenčių dienomis neturim šalia tėvų, senelių, brolių, seserų, dėdžių ir tetų. Skambiname jiems ir bent trumpam pasijaučiam, lyg būtumėm juos aplankę… Pasiguodžiame ne tik telefonu. Vis dar dovanojame atvirukus. Smagu gauti artimųjų ranka rašytą nuoširdų ir paprastą kalėdinį sveikinimą. Visus siuntinukus laikome šeimos susitikimų kambaryje, kad visuomet turėtume juos prieš akis. Jaučiam, tarsi jie būtų visai šalia mūsų.
Bendraujame ne tik su savo šeima. Daug bendraujame su lietuviškų parapijų Kanadoje lietuviais. Kalėdinė nuotaika čia jaučiama jau gruodžio pradžioje. Gruodžio mėnesį vyksta Dalios Viskontienės “Volungės” choro kalėdinis koncertas: giedamos giesmės, prie kurių prisijungia žiūrovai, dainuoja vaikai ir jaunimas, skamba kanklės, vargonai ir pučiamieji instrumentai. Taip pat skaitomi tai progai atrinkti skaitiniai. Po koncerto salėje vieni su kitais bendraujame, vaišinamės suneštais skanumynais. Lietuvos kankinių parapijoje Misisagoje šiemet antrą kartą darėme papuošalus eglutėms bažnyčioje papuošti. Pereitais metais buvo karpomas paukštelis narvelyje, primenantis palaimintąjį Teofilių Matulionį, kuris būdamas kalėjime savo dukterėčiai nusiuntė iš popieriaus iškarpytą narvelį su paukšteliu viduje. Šių metų eglučių žaisliukas – angelas. O mūsų Piemenėlių mišios vyksta labai iškilmingai. Vaikai persirengia piemenėliais, daug gieda solistai, o vargonų skambėjimui pritaria smuikas. Ir čia po mišių niekur neskubame, bendraujame, vaišinamės pyragėliais.
Prakvipo ir pas mus cinamonu pabarstytais pyragėliais. Mmm… Nesuvalgykime visų. Palikime bent keletą Kalėdoms. Kas žino, ar nepasibels į duris senasis Kalėda.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl