Naujausia Henriko Algio Čigriejaus knyga – tiems, kurie išsiilgę senojo kaimo. Kaimo, kuriame visi vieni kitus pažįsta; kuriame nebijo palikti atvertus langus ar nerakintas duris – niekas neims to, kas jam nepriklauso; kuriame šviesūs, išmintimi besidalijantys senoliai ar po beržais meilę prisipažįstantys jaunuoliai. Knygoje „Ir parnešė apynio kvapą“* išsaugotas šviesusis kaimo vaizdas, apie kurį girdėjome nebent iš savo tėvelių tėvų. Čia sutelpa visa tai ir dar daugiau.
Knyga susideda iš dvidešimt dviejų novelių. Skaitytoją turėtų patraukti švelnus ir liūliuojantis H. A. Čigriejaus lyrinis kalbėjimas, ypatingo veiksmo, aštresnių konfliktų joje nereikėtų ieškoti. Tačiau pasiilgusiajam kaimo ramybės, kur gyvenimas teka lėta, laiko išgraužta vaga, ji paliks gražų įspūdį. Šiandieninis žmogus, ypač didmiesčio, pagautas kasdienio skubėjimo, jau nepastebi paprasčiausių gražių dalykų, jis įstrigęs miesto dulkėse ir neranda laiko sau. Pripratę lėkti, pamirštame, nebemokame įsižiūrėti į pasaulį. Kaime gyvenimo ritmas visai kitoks, jis sutampa su raminamu gamtos ritmu. Tačiau nebūtina garbinti kaimą, kad H. A. Čigriejaus knyga taptų įdomi – užtenka įsivaizduoti, koks jis galėtų būti ar koks buvo kadaise.
Novelėse išsiskiria individuali, „čigriejiška“ šneka. Kartais ji buitiška, kartais itin taisyklinga, literatūriška. Gausu liaudies dainų ištraukų, kurios, reikia manyti, seniau kaime nuolat skambėdavo. Rasime ir svarbių istorinių įvykių, kurie įsirašė kiekvieno lietuvio atmintyje: karas, Sibiras, trėmimai. Tačiau jie neiškeliami į pirmą planą, apie juos tiesiog užsimenama, tai visiems žinomas istorinis fonas. Kaime net laikas matuojamas kitaip: „Per Joną atėję, per Oną išeina“ (p. 35). Jonines ir dabar visi žino, jau vien dėl to, kad šią dieną nereikia eiti į darbą, tačiau kada švenčiamos Oninės, jau vargu ar kas galėtų pasakyti. Seniau po šios šventės prasidėdavo derliaus nuėmimas, o ir minima ji buvo visai kitaip.
Elgetos šioje novelių knygoje kitokie, nei šiandien matomi didmiesčiuose. Senajame kaime į namus atėjusį vargetą išvaryti būtų labai neetiška. Juos reikia maloniai sutikti, pasodinti prie bendro šeimynos stalo, pavaišinti. Novelėse vaizduojami kiek idealizuoti žmonės, tokius norėtųsi sutikti realybėje. Kaip tik todėl H. A. Čigriejaus prozą malonu skaityti – pasijunti esąs šviesiame pasaulyje, kur daug gerų žmonių, padedančių vienas kitam. Norisi tikėti, kad knygos autorius užaugo būtent tokioje aplinkoje ir savo kūriniuose spinduliuoja prisiminimų šilumą.
Dažnas novelių personažas – mokytojas. Jis visada turi ką papasakoti. Šviesus ir išsilavinęs žmogus gerbiamas, jo nuomonė svarbi ir kaimo senoliams. Mokytojo figūra lietuvių literatūroje aptinkama jau gana seniai (Šatrijos Raganos, Juozo Paukštelio, Juozo Apučio ir kt. kūryboje), bet ši tema H. A. Čigriejus tekstuose atsiskleidžia kiek kitaip.
Novelėje „Budėjimo naktis“, vaizduojančioje sovietinius laikus, mokytojas naktį prieš Vasario 16-ąją ateina saugoti mokyklos, kad ant jos sienų neatsirastų užrašų „Laisvę Lietuvai!“ Iš pradžių atrodo, jog mokytojas Petras nusistatęs prieš Lietuvos patriotus, bet vėliau paaiškėja, kad yra priešingai. Iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, jog ši novelė apie tai, kaip pas sargaujantį Petrą ateina vieniša mokytoja Rima ir bando jį suvilioti, o jis, labai mylėdamas savo žmoną ir būdamas ištikimas, stengiasi atsisakyti mokytojos draugijos. Petras ją įbaugina, apsimesdamas, jog girdi, kaip aplink mokyklą kažkas vaikšto, ir išlydi namo, kad vėliau nepadarytų klaidos ir neišduotų savo žmonos. Tačiau yra ir svarbesnė potekstė, kurią suprasti gali tie, kurie išmano Lietuvos istoriją. Novelėje minima Saliamutė (Salomėja Nėris), Cvirka (Petras Cvirka) ir cituojamos dvi eilutės: „Daržely mano po langais / Pražydo astrai, rudens gėlės“ (p. 63) iš Liudo Giros eilėraščio, kuris susijęs su šiais dviem rašytojais. Jie visi trys pritarė Lietuvos aneksijai prie SSRS, prisidėjo prie Lietuvos sovietizavimo. Mokytojas Petras mąsto, jog Saliamutei ir Cvirkai, kaip didiesiems, nuodėmės bus nurašytos anksčiau, o L. Girai reikės ilgiau palaukti. Tačiau jis lyg ir bando juos šiek tiek pateisint, susimąstydamas: „(…) ne tokie jau jie ir laimingi, nors ir dideli“ (p. 63), turėdamas galvoje, kad jei esi didis, tai visgi dar toli gražu nereiškia, jog būsi laimingas. Svarbu vidinė ramybė. Rašoma, kad ir „Vaivorykštę“ žmonės prisimins, o juk tai buvo pirmasis lietuvių literatūrinis žurnalas, įsteigtas ir redaguotas L. Giros. H. A. Čigriejus nepaaiškina, kas parašė tas eiles, kas yra „Vaivorykštė“ – jis pasitiki skaitytoju ir per daug nedetalizuoja. Žvelgiant įdėmiau, paaiškėja, kad besimeilinusią mokytoją jis išvarė galbūt ne vien todėl, kad norėjo likti ištikimas žmonai, bet gal net labiau dėl to, kad Rimai patiko toji valdžia, kuri nepatiko jam. Šioje novelėje vaizduojama budėjimo naktis ir tai, kas jos metu įvyksta, pavadinama „kvailių kvailiausia kvailyste“ – tris kartus pakartojant tą pačią šaknį sustiprinamas ir pabrėžiamas įvaizdis. Tarp mokytojo svarstymų, kaip elgtis su ta moterimi, nuskamba gražus aforizmas: „Nieko nebūna geresnio už tinkamą apsisprendimą“ (p. 68).
Knygoje galima aptikti komiškų situacijų. Tačiau yra ir verčiančių susimąstyti – šios ypač išlieka atmintyje. Ne vienoje novelėje garsiau ar tyliau nuskamba mintis, kaip svarbu priimti tinkamus sprendimus ir kaip jie pakreipia gyvenimą į gerąją ar blogąją pusę. Kartais juos priimdamas veikėjas nesuvokia visos svarbos, o tik vėliau, po daugelio metų, mintimis grįžta į praėjusius laikus ir svarsto: kaip galėjo viskas susiklostyti, jei būčiau pasukęs ne tuo, o kitu keliu. Tačiau vertinimų šiose novelėse mažai: retai kada svarstoma, ar pasirinktas kelias yra geriausias.
Šypseną sukelia paskutinioji novelė „Paskaita apie kultūrą“. Pradžioje viskas kasdieniška ir įprasta – jokio dramatiškumo: seneliui vaikai atveža prižiūrėti trejų metų anūkėlį, kol patys pasinėrę į Dainų šventės organizavimą. Senelis Jonas tai daro ne pirmą kartą ir turi jau vyresnių anūkų, kuriems, kai norėdavo užmigdyti, dainuodavo „Ūžia girelė, ūžia žalioji“ (p. 199). Tačiau šis vaikaitis kiek kitoks. Kai Jonas Simukui paaiškino, kad atėjo laikas numigti, vaikas pasakė „ne“ ir pasakė taip, jog „neliko jokios abejonės – dabar prasidės karas. Kurį laimėti žūtbūt norės ir vienas, ir kitas“ (p. 199). Anūkėlis ima zirzti, vėliau ir žliumbti, o senelis iš pradžių būna griežtas, kai tai nepadeda – seka pasaką, bet, pasirodo, visa tai – veltui.
Tada jis ima dėstyti paskaitą, ir tai paveikia Simuką – vaikas užmiega. Ji beveik apie viską: daug datų, rašytojų pavardžių, Dainų šventės istorija ir įvairūs intarpai, kuriais parodoma, kad visa ši paskaita skirta tik anūkėliui. Nuo vienos minties senelis prieidavo prie kitos taip sukurdamas komišką situaciją. „Paskaita apie kultūrą“ išsiskiria tuo, kad veiksmas vyksta ne kaime, o mieste ir pirmą kartą atsiranda naujo tipo veikėjas – profesorius. Nors yra ir kitų novelių, kuriose veiksmas rutuliojasi mieste ar miestelyje, tačiau į kaimo erdvę vis tiek sugrįžtama – bent prisiminimais ar mintimis. O čia bene vienintelis išlikęs ankstesnių novelių vaizdinys – pabaigoje minimas beržas, esantis už lango.
Novelėje „Žiedas“ Jonas, pabudęs iš sapno, bando prisiminti, kaip prancūziškai skamba žodis „žiedas“, ir niekaip negali to padaryti. Besvarstydamas jis prisimena savo vaikystės meilę, po kurios palteliu šildėsi sužvarbusias rankas. Jonui su ta mergina buvo taip gera, kad „ant tos šalnotos paupio pievos jiems pavydėti galėjo net angelai. Bet angelai nepavydūs“ (p. 174). Po tokių gražių prisiminimų jis grįžta pas savo žmoną į lovą. Moteris, šalia kurios atsigula, ne ta pati, kuri išniro iš atminties. Čia nepasakojama nei kaip jie su savo pirmąja meile išsiskyrė, nei kodėl jis vedė kitą, su kuria, rodos, jaučiasi vienišas – viskas paliekama skaitytojo fantazijai ir individualioms interpretacijoms. H. A. Čigriejus užduoda klausimus ir palieka juos neatsakytus.
Novelėse gausu kalbą paįvairinančių, kartais kiek neįprastų priežodžių, pavyzdžiui: „Kai aš pamatysiu, kad jau nebegaliu, tai tuoj ir suprasiu – plėš jau nuo manęs pasagas, plėš“ (p. 153) arba „oi, kaip visa tai žinoma, taip gerai, kad net sugelia ir kaip reik užplombuotą dantį“ (p. 180). H. A. Čigriejaus kalbą pagyvina ir vaizdingumo suteikia įvairūs ištiktukai (džiobt, brinkš ir kt.)
Autoriaus vaizduojami personažai pasižymi besaikiu gerumu: jie net padeda savo priešų vaikams. Po karo į vienos moters namus ateina leisgyvis „vokiečiukas“, kurį ji priglaudžia, pagydo ir išleidžia į gimtuosius namus, nes juk „tas vis tiek kažkieno vaikas“ (p. 57). Tai moteris papasakoja savo sūnui, o jis pažiūri į motiną tarsi visai kitomis akimis, kuriomis lig šiol dar niekada nežiūrėjo, ir supranta – „tai štai kokia ji“ (p. 57). Tarsi visada viskas buvo įprasta ir tik po šio nekasdienio įvykio suprato ir įvertino savo motinos gerumą.
Dialogai patraukia paprastumu, o jų temos pačios įvairiausios: nuo buitinių pašnekesių iki pokalbių apie karą, tikėjimą, mirtį ir pomirtinį gyvenimą. Žavu, kad kaime gyvenantys žmonės pažįsta vieni kitus, susėdę nuoširdžiai pasikalba, išsako, ką kartais sunku nešiotis savyje. Jie kalbasi apie karą, bando nuspėti, kaip bus toliau. Juos vis traukia nueiti pas kaimyną, pasikalbėti, nes „kaip visada ir visur, kai artinas kokios didelės bėdos – traukia nueiti kur nors, su kuo nors bent žodeliu persimesti“ (p. 35). Juk seniau kaimynai būdavo artimiausi žmonės, su kuriais bendraudavo labiau nei su giminaičiais!
Šių novelių pagrindinis veikėjas dažniausiai yra vyras. Ne vienoje mintimis sugrįžtama į jaunystę, prisimenama pirmoji meilė. Dažna praradimų ir atradimų tema, kai įvertinama tai, kas turėta, tik tada, kai to netenkama. Plėtojamas ir mirties motyvas, tačiau apie ją dažniausiai kalbama optimistiškai, suprantant, kad taip turi būti. Novelėje „Vasara“ nuskamba mintis, jog žmona norėjusi, kad jos vyras mirtų pirmas. Rodos, tai labai savanaudiška, ji turėtų nemylėti savo vyro, jei išdrįsta taip pasakyti. Bet viskas kiek kitaip: moteris taip norėjo dėl to, kad jos vyras labai priklausomas nuo mylimos ir jį mylinčios žmonos, tad jai mirus jam būtų sunku gyventi vienam. Tačiau žmona miršta pirmoji, ir vyrui iš tiesų nelengva. Ne tiek psichologiškai, kiek su buitimi susitvarkyti.
Novelėse dažnai randame realių vietovardžių (Pasvalys, Biržai), upių pavadinimų (Neris, Mūša). Pažymėtina, jog rašytojas kilęs iš Pasvalio rajono, dėl to jam tokia svarbi ta erdvė, jis nuolat į ją sugrįžta. H. A. Čigriejui brangi gamta, ten gyvenę žmonės – tikriausiai dėl to jis stengiasi įrašyti ir įamžinti gimtojo krašto kalbą, tarmę, nuoširdžius ten gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių pašnekesius.
Skaitant „Ir parnešė apynio kvapą“ kyla klausimas: ar ne per daug senamadiškas H. A. Čigriejus? Galbūt. Tačiau tai natūralu, nes rašytojas sulaukęs garbaus amžiaus, gyvenime daug matęs ir patyręs, o ir nemažai temų jau yra palietę anksčiau gyvenę rašytojai. Ne tik šiose novelėse, bet ir poezijoje nuolat juntama išnykusios agrarinės kultūros nostalgija, retrospektyviai žiūrima į praeitį ir ilgimasi to, kas buvo..
* Henrikas Algis Čigriejus, Ir parnešė apynio kvapą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.
Asta JASIULIONYTĖ, nemunas.net