Nenuspėjami šios vasaros orai. Čia be saiko džiovino porą mėnesių, čia lijo be perstojo, įmerkė žemę, sunku buvo javus kirsti, nes klimpo kombaino ratai, o nuo lietaus net pajuodo ir grūdas, ir šiaudas. Menkai užaugo, ploni ir maži grūdeliai varpose žieminių javų, o vasarojus visai prastas, nes nuo pavasario trūko lietaus. Džiovino saulė ir laukus su pievom, ir daržus, ir javus, o paskui lijo ir vėl tvyrojo karštis. Obuoliai ėmė kristi, daug jų supuvusių. Užaugo agurkai ir pomidorai.
Šienas pirmas buvo menkas, o atolas tik vietom susiėmė. Vasarojus daugelio nupjautas šienainiui, nes ir taip grūdas būtų buvęs bet koks arba jo ir visai nebūtų buvę. Šeimininkėms daržuose neblogai priaugo daržovių ir gėlių, mažai tereikėjo laistyti. Nebent šiltnamiuose. Tik teko purenti žemę aplink lysves ir išrauti piktžoles.
Miške po liūčių augo grybai, pasirodė voveruškos. Avietės – smulkios ir jų mažoka, užtat mėlynės gražios, didelės, kur drėgniau buvo per vasarą, ir smulkesnės, jei augo prie medžių: eglių, beržų.
Karšta šiemet vasara. Kaitri saulė baisiai kankina žmones ir laukus. Viskas greičiau noko. Liepos viduryje prasidėjo javapjūtė. Buvo palankus oras, tad per keletą dienų ji įsibėgėjo. Bet greit javapjūtę sutrukdė lietus. Bėda, kai labai ilgai nelyja, bet ir bėda, kai per daug lyja. Kai kur laukai jau gryni, ariami arba akėjami, ruošiami naujai sėjai (žiemkenčiams).
Štai ką kalbėjo Birutė Roglienė ir Vitas Lastauskas, kai dar be perstojo lijo:
– Dzievuliau. Jau gerau būc kurcam ir neragiam, kad nieko negirdėc ir nemacyc, nor ne visadu, o cik kap bėda arba kap neseina… Javai net sukniubo nuo beveik kasdzieninio lietaus. Ir, rodos, tokias drabnas nekaltas, alia ot lynoja ir kų – nekirsi, ba grūdų varpos drėgnos ar ir šlapios, klimpsta ratai, sunku in laukų invažuoc.
– Aš jau nustojau persimdzinėc, o pirma tai lietus mani iš miego budzino. Va, guliu guliu ir kap šoksiu, ba jau girdzu, kad stogan barbena lietus. O tep stengiaus sugraboc ir cik beliuoc buvo likį. Ir matai: kap insilyja, tai pora dzienų lyja. Ir kų tu jam? Nepašoksi.
– Dzievuliau, ca ne juokas. Negaliu ir aš užveizėc. Norbi aik ir nusgerk, kad tep nesigraužtai…
– Pripracimas. Prie visko žmogus pripranta. Kap ainasi – gerai, kap neseina, tai kų kito darai, kad tep nesigraužc. Ir visadu kokia roda būna. Suimsim, kokias duosis. Gyvuliai žiemų suės ir papuvusius šaudus su šienu, kap neturės geresnio. Bagi baisi sausra, brokuos pašartės, nor kukurūzai susėmė, da negelsta, da auga…
Kap pavasarin – gegužin ir biržalin – labai raikėjo lietaus, tep dabar liepon ir rugpjūtin an javų kircimo jo gana, neraikia, kad cik duotų nuimc javus nuog laukų.
Gerai, kad liepon palijo, gi lietaus labai reikėj, paaugo žolė. Cik javam jau nepadėjo, koki užaugo, toki, cik kad neduoda nuimc.
Alia imk tu pasiskubyk. Tep pac su javais. Kam papuolė nukombainuoc, drėgnus grūdus turi maišyc išpylis, ba jei ne, tai sužaliuos aruodi.
O va sanesni žmonės ir dzieduliai mūs vis žūrėj in saulį. Sako, nepamirškit vakari in saulį žūrėc, kap laidzasi.
– Dzievuliau, kapgi nepamysiu? Pamenu. Jei cik in debesį saulė landa, laidzasi, tai raikia žinoc, kad kitųdzien lis.
– O jei cik vėjas pradės pūsc iš vakarų, tai irgi lietų neša. O kap pavasarin jo raikėjo… Nedzygo vietom, viskų drovino.
– Nu va kap šito lietaus raikėjo ir šamet pavasarin, tai nebuvo, ilgai nedzygo. Va kukurūzam tai gerai, o iš pavasaro prastai atrodė.
G. Pakutkienė, punskas.pl