Jėzaus gimdytojai kasmet ateidavo į Jeruzalę švęsti Velykų. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Iškilmėms pasibaigus ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet gimdytojai to nepastebėjo. Manydami jį esant keleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti jo tarp giminių bei pažįstamų.
Nesuradę grįžo jo beieškodami į Jeruzalę.
Pagaliau po trijų dienų rado jį Šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“.
O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?!“ Bet jie nesuprato jo žodžių.
Jėzus iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus įvykius savo širdyje.
O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse. Evangelija (Lk 2, 41–52)
Evangelijos skaitinį komentuoja Vincas Kolyčius
Švenčiame Švento Juozapo šventę. Juozapo tikėjimas buvo išbandomas, kai jis sužinojo apie Marijos, su kuria jau buvo susižiedavęs, nėštumą. Sužieduotuvės tais laikais būdavo labai reikšmingos, jau tada vienas kitą vadindavo žmona ir vyru. Iš pradžių Marijos nėštumo paslapties nesupratęs, Juozapas sumanė kiek tyliau ir švelniau su ja išsiskirti. Tačiau jam per sapną pasirodęs angelas tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes Jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Tie angelo žodžiai pakeitė visus jo planus. Jis tikėjo, ką Dievas jam buvo pasakęs apie Marijos nešiojamą kūdikį. Šventasis Raštas apie tai kalba labai glaustai: „Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta“.
Kas žino, kuo rizikavo Juozapas, paklusdamas Viešpaties žodžiui? Galbūt grėsė būti atstumtam šeimos ar atskirtam nuo sinagogos? Galbūt rizikavo prarasti gerą vardą? Vis dėlto, kad ir kokios nemalonios kliūtys laukė, jis visiškai pasitikėjo Viešpačiu. Tokį gyvenimą tikėjimu apaštalas Paulius turi omenyje, teigdamas, jog esame „nuteisinti tikėjimu“ (Rom 5,1).
Tikėjimas, stiprus kaip Juozapo, yra įmanomas mums visiems. Tikėjimas yra dovana, ir ją Dievas trokšta suteikti. Iš Juozapo galime pasimokyti, pasiduodami Dievo valiai galime pasitikti kasdienius išbandymus, dideli jie, ar maži. Atsiverkime Dievo valiai, nors kartais mūsų situacijos bus sudėtingos ir galbūt būsime gundomi abejoti Dievu. Tačiau mes turime Šventąją Dvasią, kuri nori vesti mus Viešpaties keliais. Prašykime Jos pagalbos, kad mūsų tikėjimas taptų toks tvirtas kaip Juozapo.
Bernardinai.lt