Anuomet Jėzus kreipėsi į minią ir į savo mokinius:
„Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro. Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. Jie viską daro, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina maldos diržus ir pasididina apsiaustų spurgus. Jie mėgsta pirmąsias vietas pokyliuose bei pirmuosius krėslus sinagogose, mėgsta sveikinimus aikštėse ir trokšta, kad žmonės vadintų juos ‘rabi’.
O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“.
Evangelija Mt 23, 1–12
Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ
Šios dienos Evangelijos ištraukoje Jėzus konstatuoja fariziejizmo faktą. Rašto aiškintojai ir fariziejai užėmė įstatymų kūrėjų vietą vietoj Dievo draugo Mozės ir viena mokydami – kita daro. Pasirodo, pagal Jėzų, šie moko labai teisingų dalykų ir jų reikia visų laikytis. Tik bėda, patys to paties ir nesilaiko. Ko gi jie moko? Ogi gyvenimo būdo, pareigų, nuostatų, laikysenų ir panašiai, kurie iš tiesų yra, pasak Jėzaus, sunkios ir nepakeliamos naštos.
Kas tai yra konkrečiau? Pakeitus Jėzaus pasakytus žodžius, tai reikštų: pastangas uoliai imtis įstatymo įsipareigojimo, ne tik vienu pirštu pajudinti; visiškai nedemonstruoti maldingo gyvenimo kokiais nors išvaizdos pabrėžimo ypatumais; rinktis paskutiniąją vietą pokyliuose ir sinagogose, tai yra būti visų tarnu siekiant bendruomeninės materialinės ir dvasinės gerovės; džiaugtis, kad žmonės nepažįsta, nepripažįsta ir nevertina, kaip priešprieša garbėtroškai ir puikybei. Kitaip tariant, tai yra atsakomybė Dievui, slapta asmeninė malda, o tai artimas neafišuojamas santykis su Dievu, nuolankumas, nesuinteresuota tarnystė ir laisvė priimti žmonių panieką. Jėzus fariziejų mokyme atpažįsta savo paties asmens apibūdinimą, ir Jam patinka tai, bet įgyvendinimas neįmanomas neatsidavus pačiam Jėzui, kuris vienintelis gali atvesti pas dangiškąjį Tėvą. Todėl paaiškėja, kodėl šios naštos yra nepakeliamos, nebent jos atliekamos pagal Jėzaus Dvasią.
Štai ir visa Raštų aiškinimo ir gyvenimo dvasinės ir moralinės tvarkos esmė – vykdyti tai su Jėzumi, o ne vien aiškinti ir niekaip neprieiti prie esmės. Kitaip liekama tik prie platesnių diržų, spurgų ir sveikinimų gatvėse. Ir Jėzui, kuriam labai svarbus Jo Tėvo žodžio aiškinimas, tai yra Jo paties Apreiškimo sudabartinimas, Jis pats, Dievo Žodis, Logos, taip svarbu, o praktikoje mato tik karikatūrą. Viešpatie, atversk mus savo žodžiui!
Bernardinai.lt